Ramų pavasario rytą „Dvyliktasis Biliūnkalnio laiptelis“ pristato dar vieną pokalbį su abituriente – Rasa Blekaityte. Ji yra aktyvi, smalsi ir naujų patirčių ieškanti gimnazistė, daug dėmesio skirianti savanorystei, jaunimo projektams ir kelionėms. Užsuk paskaityti!
• Jei galėtum save palyginti su vienu iš pasaulio vandenynų, kuris jis būtų? Ką jis pasakytų apie tavo charakterį, būdo bruožus?
- Norėjau sakyti, kad Ramusis vandenynas, vien dėl to, nes jis yra didžiausias pasaulyje. Labiausiai su juo susitapatinu, nes mano siekis yra kuo daugiau gyvenime pamatyti, aprėpti bei patirti, aplankyti daug skirtingų šalių.
• Mačiau, kad dalyvavai „ElderlyYouth“ iniciatyvoje. Papasakok, kaip viskas vyko.
- „ElderlyYouth“ buvo Future Heroes Lithuania programos dalis. Tai yra tokia programa, kurią organizuoja WoW University (tai universitetas moterims, kurios neturėjo galimybės mokytis savu laiku ir nori daugiau išmokti vyresniame amžiuje). Ta programa yra tarptautinė, vyksta trijose šalyse – Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje. Tai programa apie lyderystę, antreprenerystę 14-17 metų merginoms. Mes dirbdavome su sėkmingais žmonėmis, kiekvieną šeštadienį turėdavome tikrai labai ilgas paskaitas, bet labai daug ko sužinojom. Mums mentoriavo moterys, kurios buvo tikras įkvėpimas, daug pasiekusios, savimi pasitikinčios asmenybės. Ta „ElderlyYouth“ buvo mūsų idėja, mes turėjom sugalvoti idėją, kuri būtų naudinga visuomenei. Kai pildai aplikaciją, organizatoriai sudeda komandas pagal panašias puoselėjamas vertybes ir t.t.. Mūsų komandos merginų tikslas buvo padėti žmonėms. Tikrai nebuvo lengva apjungti mūsų visų idėjas, kad jos taptų aiškiu tikslu. Nors mūsų idėja nelaimėjo pirmos vietos, man visai patiko tai daryti, nes tuo metu daug gilinomės į problemą, peržiūrėjome daug įvairiausių statistikų, kokia yra jaunimo ir vyresnio amžiaus žmonių psichologinė sveikata, važinėjome į senelių namus, Anykščiuose darėme renginuką. Tai buvo faina veikla. Nelaimėjome, bet ne tai svarbiausia. Kitais metais grįžau į tą patį projektą, bet jau kaip Big Sister. Tai merginos, kurios jau ėjo tuo keliu, ir kitame sezone padeda naujokėms. Tai projektas, kuriame vyrauja tas stebuklingas moteriškas ryšys, ypač, tarp Big Sisters.
• Domėjausi, jog ir tu rašydavai „Dvylikto Biliūnkalnio laiptelio“ interviu, o dabar pati esi kitoje pusėje ir atsakinėji į užduodamus klausimus. Ką tau suteikė šie interviu? Ar jie pakeitė tavo požiūrį į žmones ar pačią save?
- Aš ėmiau interviu tik iš trijų žmonių, nes pagrindinį darbą atliko kita mergina. Norėjau juos pakalbinti, nes jie pasirodė tikrai įdomūs žmonės. Man nebebuvo tokios didelės baimės su jais kalbėti, nes tais metais, dėka įvairių renginių, labai išdrąsėjau, todėl negaliu sakyti, kad reikėjo perlipt per save, kad juos pakalbint, bet buvo sunku sugalvoti įdomesnius klausimus, kad jie kiekvienam žmogui nesikartotų, kad būtų individualūs, susiję su tuo žmogumi. Per šiuos interviu nemažai sužinojau apie žmones, su kuriais bendraudavau pakankamai dažnai, bet progos pasikalbėti apie tam tikrus dalykus nebūdavo. Atrodo, prasilenki koridoriuje – vienaip gali susidaryti įspūdį, o kai turi galimybę su juo pakalbėt - visai kitaip.
• Esi labai aktyvi tiek mokykloje, tiek už jos ribų. Kaip tau pavyksta viską suderinti ir nuspręsti, kam skirti daugiausia dėmesio?
- Šiais metais nebesu tokia aktyvi, kokia buvau dešimtoje klasėje. Prioritetus aš visada skiriu gyvenimiškoms patirtims. Žinau, kad mokytojams tai nepatinka, bet nieko tokio, nes ,manau, kad tai yra mano patys spalvingiausi metai. Ta paauglystė, kai suaugi, atrodo, tiek daug norisi patirti. Aš, pavyzdžiui, suprantu, kad po to bus kitoks gyvenimas – studijos,savarankiškas gyvenimas. Viskam, ką darai yra riba. Tai kol dabar yra mano jauniausi metai, aš noriu, kuo daugiau pamatyti, kuo daugiau patirti. Man atrodo, kad mokykla yra svarbi, bet tik dėl statuso. Mokykloje mokaisi, kad gerai išlaikytum egzaminus, kad įstotum į universitetą. Bet at the end of the day tai yra tik atestatas, diplomas, kuris visiškai nenusako tavo vertės. Pažįstu žiauriai daug žmonių, kurie labai daug mokėsi, įdėjo visą save į mokyklą, studijas ir po to pasirinko visiškai kitą kelią, nes suprato, kad tai yra ne jiems. Būtent tai yra mano didžiausia baimė, nes aš nesu pakankamai gerai apsisprendusi, ką aš noriu veikti gyvenime. Viename Erasmus+projekte, vienas fasilitatorius man pasakė: „Rasa, patikėk, praeis dešimt metų ir tu net neprisiminsi visų tų elementarių dienų mokykloj, kurios nebuvo niekuo ypatingos. Bet tokios patirtys, kaip patiri čia arba kelionėse, jos išlieka visam gyvenimui.“ Tai man tos gyvenimiškos patirtys yra svarbiau už viską ir noriu, kuo daugiau jų dabar, kad paskui galėčiau brėžti tą ribą ir koncentruotis į ką nors kitą.
• Dalyvauji Erasmus+ programose, tai patyrei netgi 5 kartus, ar prisimeni savo pirmąją žinutę, kad buvai atrinkta į jaunimo mainus – kokios emocijos tada dominavo?
- Pirmą žinutę aš gavau dešimtoje klasėje. Man tada buvo šešiolika metų. Visiškai ne paslaptis, kad kai tau šešiolika yra pakankamai sunku prasimušti į tuos projektus, nes visi nori šiek tiek vyresnių dalyvių, bet ne dėl to, kad nepasitiki jais, o dėl to, kad organizacijai yra didesnė atsakomybė už nepilnamečius, ypač, kai reikia vykti toliau. Labai gerai pamenu, kad laukiau prancūzų pamokos. Iš pradžių galvojau, kad gal blogai perskaičiau, nes čia buvo tiesiog svajonės išsipildymas! Pagalvojau, kokia esu laiminga! Varysiu į Erasmus! Po to, sėdėdama istorijos pamokoje, prisiminiau, kad būtent išvažiavimo dieną, o gal ir šiek tiek vėliau yra matematikos PUPP‘as. Taip susinervinau, maniau, kad per tą istorijos pamoką aš išprotėsiu, kol viską išsiaiškinsiu. Po istorijos nuėjau pas kuratorę ir ji pasakė, kad visiškai nieko tokio, tai yra pakankamai svarbi priežastis, kad PUPP‘ą galėčiau laikyti pakartotinės sesijos metu. Tada važiavau su drauge, tai abi laikėm pakartotinę sesiją, todėl nebuvo taip blogai.
• Gal gali pasidalinti atsiminimais iš pirmosios jaunimo mainų kelionės? Kaip atrodė kitos kelionės?
- Pirmas Erasmus projektas buvo labai keistas dalykas, pirmą kartą skridau kažkur be tėvų, skridome į Rumunija. Komada buvo nuostabi, labai greitai visi susibendravome. Reikėjo važiuoti iki tokio kaimo ir nuo jo mus turėjo pasiimti autobusiukas ir nuvežti į projekto vietą. Atvažiuojam, išlipam iš traukinio ir ten važiuoja žmogus su vėžimu tempiamu arklių – galvoju, kur mes patekom...
Bet paskui, ačiū Dievui, atvažiavo tas autobusiukas, mus pasiėmė. O kai pasiekėme vietą, supratau, kad viskas čia gerai. Man ten labai patiko, labai daug naujų žmonių ir patirčių, visko tiesiog. O tarp Erasmus‘o žmonių yra, taip vadinamas, Erasmus‘o virusas, kuriuo užsikrėtęs negali sustoti, bet, aišku, ne visiems taip atsitinka. Mano pirmas projektas buvo labai geras, o antras net nepanašus į gerą. Bet, kaip sakoma, negalima vienam projektui nuspręsti visko. Kadangi visada važiuoju su ta pačia organizacija, tai kai kuriuos žmones jau pažįstu. Kai su jais susitinki, atrodo, kad grįžti pas šeimą. Faina atmosfera, draugai. Nesenai buvau projekte ir susitikau su drauge, su kuria susipažinau pirmame Erasmus‘e, po to susitikom antrame, mes visada palaikėme ryšį. Man atrodo, kad tas žmogiškas ryšys yra labai svarbus.• Kodėl važiuoji į jaunimo mainų keliones?
- Erasmus‘as nelygus Erasmus‘ui, visada būna skirtinga tema, skirtinga vieta, skirtingi žmonės. Keturis iš penkių kartų buvau toje pačioje vietoje, tai negaliu sakyti, kad važiuoju tik dėl kelionės, nuoširdžiai važiuoju, kad ką nors išmokti. Na taip, Zakopanė yra graži, ten galima važiuoti ir važiuoti, ypač kai mes Lietuvoje neturime kalnų. Kas padaro visa tai ypatinga - tai žmonės ir tai, ką tu iš projekto pasiimi. Aišku, aš važiuoju nepaisant temos, man yra įdomu išmokti viską. Per tuos kelis projektus daug sužinojau, gavau sertifikatus, bet pačiu įsimintiniausiu dalyku išliko žmonės.
• Kokia smagiausia vieta, kurioje buvai nuvykusi per Erasmus+ mainus? Kodėl būtent ji tau labiausiai įstrigo?
- Yra daug dalykų, bet iš tų dviejų šalių, tai labai įsiminė Rumunija. Lenkija mums yra artimesnė tiek tradicijomis, tiek žmonėmis. Iš pirmo žvilgsnio rumunai visi buvo labai draugiški, bet mano nuomonė nepasikeitė per visą kelionę. Tas kaimelis, kuriame gyvenome, buvo miškų apsupty, kalnuose. Pamenu vienas dalyvis išėjo vienas pasivaikščioti į kalnus, nors fasilitatoriai ir perspėjo, kad geriau to nedaryti. Nu, o kadangi jis pasielgė kitaip, išėjęs susitiko mešką. Mums visiems buvo toks šokas, galvojom, ar jis dar išvis grįš, nors savomis akimis tos meškos nematėm... Susitikt mešką yra tikrai ne juokas, nors ir koks mielas gyvūnas atrodo! Per tą pirmą Erasmus‘ą buvo labai daug gilių pokalbių, tai buvo vienas iš tų projektų, kuriame užsimezga stiprūs emociniai ryšiai, draugystės.
• Ar manai, kad aktyvus dalyvavimas iniciatyvose, veiklose ar jaunimo mainuose yra svarbus jaunimui?
- Tai, be abejo, labai svarbus. Visų pirma tai yra išėjimas iš savo komforto zonos, o tai, ką darome išėję už jos ribų formuoja mus kaip asmenybes. Kai pirmą kartą išvažiavau į Erasmus‘ą ir pradėjau dalyvauti kitose veiklose, buvau tokia bailiukė, bijodavau kiekvieno žodžio iš aplinkinių, bijodavau kitiems ką nors pasakyti. Tas išvažiavimas ar taip veiklos Lietuvoje priverčia tave daryti dalykus, kurių savo noru, tikriausiai, nedarytum. Ir tai yra tai, ko žmogui reikia, nes jei visad būsi savo komforto zonoje - netobulėsi, neisi toliau, būsi įstrigęs, tarsi, įklimpęs purve. Tai, manau, kad čia yra svarbiausia. O šiaip svarbu ir dėl to, kad atsiranda naujos pažintys, nauji ryšiai, naujos patirtys, daug ką pamatai ir t.t..
• Kurias pamokas prisimeni ne dėl užduočių, o dėl juoko, pokalbių ar kūrybinių idėjų?
- Dėl juoko, tai, tikriausiai, labiausiai įsiminė istorija, pas mokytoją Ražanską. Istoriją mokausi visus ketverius metus. Nu, kažkaip man linksma per tas pamokas, negaliu nieko daugiau pridėti. Netgi šiandien su drauge ten praleidom gerai laiką, daug juokėmės.
• Įsivaizduok, kad su bet kuriuo mokytoju gali sukurti dieną, skirtą streso mažinimui mokykloje – ką tą dieną veiktumėt ir kurį mokytoją norėtum turėti šalia?
- Pasirinkčiau Reginą Pipirienę. Man ji kaip mokytoja yra tiesiog nuostabi. Tas jos toks sveikas humoras visada labai gerai nuteikia. Atrodo, kad ji vienintelė mokytoja, kuri per visus tuos ketverius metus visiškai neprivertė apie save nei karto blogai pagalvot (jeigu taip žmogiškai mąstant). Na, aišku, būna koks rašinys, po kurio išėjus galvoji, kad tema buvo nesąmoninga, bet paskui užsimiršta. O ką veikčiau, tai norėčiau apie ją, tikriausiai, daugiau sužinoti. Pavyzdžiui, man streso mažinimui labai patinka meditacija, o savotišką vidinį nusiraminimą kelia ir tas gilus mąstymas, nors tai skamba kaip paradoksas. Daug tokių minčių kyla nagrinėjant kūrinius per literatūros pamokas, tai norėtųsi su ja padiskutuoti, nes, kai vyksta klasės diskusija, negali klausti visiškai bet kokio klausimo, bet vat norėčiau.
• Kaip prisiminsi Jono Biliūno gimnaziją po mokyklos baigimo?
- Man labai patiko, kai aš atėjau į šitą mokyklą, tai, kad mokytojai tave labiau mato kaip žmogų, o ne kaip mokinį ar kaip vaiką. Nu, vis tiek, devintoje klasėje turi būti daugiau mažiau subrendęs. Bet šiaip man mokykla nėra toks džiaugsmo šaltinis, aš nelabai norom einu į ją, tik suprantu, kad čia eiti reikia. Abejoju, kad norėsiu čia sugrįžti. Aš turiu savo tokį žmonių ratelį, kuris man yra artimas, palaikantis, tai jo pasiilgsiu. Mane labai erzina ta rutina, kai turi keltis tuo pačiu metu kiekvieną dieną, eiti į tą pačią vietą, skubėti, o dar yra krūva namų darbų ir tas rėžimas man atrodo toks žudantis ir nežinau, kiek taip ištverčiau. Nebuvo visi dvylika metų tokie, bet, kai prasidėjo tie rimtesni mokslai, tai pradėjo mane varginti.
• Kaip įsivaizduoji save po mokyklos – kokia tavo svajonių ateitis? Ar tavo ateitis yra susijusi su dabartinėmis pastangomis?
-Visų pirma, nesvarbu, ką aš mokysiuosi, kur aš būsiu po mokyklos baigimo, aš noriu keliauti! Man kelionės yra kažkas gydančio. Šiaip, noriu pamatyti pasaulį. O jeigu ta akademine prasme, tai, jo, reikės stoti į universitetą. Aš tiksliai nesu apsisprendusi, kur noriu mokytis, nelabai noriu Lietuvoje. Ne dėl to, kad man Lietuva nepatinka, visi galvoja, kad aš noriu pabėgt iš Lietuvos. Atvirkščiai, man Lietuva patinka, aš ja labai didžiuojuosi ir ją myliu. Per visus Erasmus‘us sakau, kokia graži mūsų kalba, kokie gražūs mūsų papročiai, tradicijos. Kitur mokytis noriu dėl švietimo sistemos, nes pas mus joje reikia revoliucijos! Tiesiog, gyvenimas užsienyje labai daug duoda, o kas tai patyrė, sako, kad tai suformavo jų asmenybę, padėjo atrasti save. Vis tiek, esi atskirtas, na, ir Lietuvoj išvažiavęs į universitetą esi atskirtas, bet ne tiek, nes kiekvieną savaitgalį gali grįžti pas tėvus, jie tau nupirktų maisto, aprūpintu viskuo, kuo reikia, o užsienyje turi daugiau verstis pats. Manau, kad man reikia tokio aplinkos pakeitimo kartas nuo karto ir aš tai noriu patirti ilgiau, nei kokią savaitę, nes man neužtenka to. Bet nežinau, nei šalies, nei krypties. Su mano pasirinktais dalykais labai sunku išsirinkti. Aš nerandu specialybių, kur reiktų tik biologijos, kur reiktų tik istorijos. Nebenoriu užgaišti dar vienų metų mokindamasi kažką, ko nebuvau pasirinkusi. O ir šiaip, rutina mane erzina. Nenoriu darbo, kuris priverstų mane būti vienoje vietoje, kuris būtų visiškai nelankstus. Kuo toliau, vis labiau noriu dirbti nuotoliniu – gyventi bet kur, dirbti iš bet kur su kompiuteriu, dabar tai ir yra mano tikslas.
• Ką patartum ar pasakytum „Dvylikto Biliūnkalnio laiptelio“ skaitytojams iš savo patirties ar išgyvenimų?
- Aš pasakyčiau tai, kad kartais yra baisu ir ypač gimnazijoje atsiranda toks nežinomybės jausmas, kai tau reikia viską nuspręsti per tuos ketverius metus, susidėlioti visą savo ateitį. Patarčiau per daug nebijoti ir nestresuoti, nors, tikriausiai, to pilnai padaryti nėra įmanoma. Raminti save tuo, kad viskas išsispręs. Man atrodo, kad ir aš pati, ir mano amžiaus žmonės, ir jaunesni labai stresuoja dėl ateities. Tai yra normalu ir natūralu, nes tu, realiai, jautiesi dar kaip vaikas, tu negali žinoti, ką tu veiksi už dešimties metų, ir kaip tavo gyvenimas apsivers. Reikia suimti save ir pagalvoti, kad aš visada galiu padaryti kažką iš naujo, visada galiu pasiimti kitus mokslus, jeigu man nepatiks, visada galiu pasirinkti kitą kryptį, kitą kelią. Viskas įsispręs mano labui, tiesiog manifestuoti. Dar vienas dalykas - imti visas galimybes, kurias suteikia pati gimnazija, kurias suteikia išoriniai tinklai, nes kuo daugiau galimybių, tuo daugiau savęs realizacijos ir tuo lengviau bus suprasti save! Ir paskutinis patarimas - nebijoti prarasti. Gali būti, kad per šiuos kelis metus gimnazijoje prarasite kažką, be ko iki tol neįsivaizdavot savo gyvenimo, bet jeigu taip atsitiks, reiškia taip turėjo būti. Pati daug praradau, bet dar niekada nesijaučiau tokia laiminga ir pilna gyvenimo.
Apie Rasą uždaviau kelis klausimus ir Tikybos Mokytojai Daivai, kuri pasidalijo savo pastebėjimais bei įspūdžiais apie Rasos asmenybę ir jos atsiskleidusias savybes gimnazijoje. Štai mokytojos atsakymai:
• Kokią Rasos savybę pastebėjote pirmiausia, kai pradėjote ją mokyti?
- Pastebėjau ramų būdą, norą padėti kitiems, dalintis, kruopštumą atliekant užduotis (čia ne tik apie pamokas
). Vėliau atsiskleidė jos empatija ir pašaukimas savanorystei.• Jei Rasą reikėtų pavaizduoti simboliu, kas geriausiai atspindėtų jos charakterį?
- Rasą regiu vaizdu: nuo kalnų viršukalnės atsiskleidęs žavus, žaliuojantis, žydintis, pilnas gyvybės ir ir vandens krioklių slėnis.
Rasą ir Tikybos Mokytoją kalbino Arūnė Juodelytė
