Dvyliktasis Biliūnkalnio laiptelis pristato dvyliktokę Judrę Repčytę – ramią, jautrią, atsakingą ir kruopštumu pasižyminčią abiturientę. Šiame interviu Judrė dalijasi savo patirtimis gimnazijoje, pasakoja apie pomėgius, iššūkius, svarbiausias išmoktas pamokas. Kviečiame užsukti ir paskaityti!
• Jei būtum gamtos reiškinys, kas būtum? Kodėl būtent toks?
- Negalėčiau išskirti vieno tokio gamtos reiškinio, bet, manau, kad būčiau staiga prapliupęs lietus arba rūkas. Staiga prasidedantis lietus apibūdintų mano jautrumą, emocijų laikymą savyje. Per daug susikaupus emocijoms viduje perdegu ir galiu staiga labai išsilieti, bet taip pat ir greitai nurimti. Kaip ir lietus - būna ateina netikėtai, išsilieja ir nurimsta. Rūkas man irgi tiktų, nes manau, kad jis atspindi mano uždarumą, tylumą ir kuklumą tarp nepažįstamų aplinkinių, o jo išsisklaidymas būtų tarsi mano tikrasis atsivėrimas ir būvimas savimi, o gal net ir tylumo pranykimas, kai būnu su artimais žmonėmis, su kuriais jaučiuosi saugiai.
• Kokios trys tavo savybės tau labiausiai patinka? Kodėl?
- Net nežinau, ar man patinka mano kruopštumo savybė, bet manau aš ją turiu. Ar tai būtų darbas, ar pamokos, juos atlikus kruopščiai jaučiuosi gerai ir šiek tiek pakylėtai. Nes, pavyzdžiui, ką aš tikrai daug mokausi ir manau, kad man bus reikalinga ar tiesiog įdomu, tai visus užrašus turiu susirašyti tvarkingai, pasibraukti, susižymėti, gražiai nusipiešti, kad man būtų lengviau ir geriau mokytis. Minusas - šios savybės atima labai daug laiko, tai tas nelabai patinka. Kadangi esu labiau uždara ir daug nekalbu, moku išklausyti. Aš geriau klausysiuosi kitų, nei pati ką nors kalbėsiu. Kai kuriems žmonėms reikia, kad jie būtų išklausyti, manau, kad aš tai galiu suteikti. Esu atsakinga, pavyzdžiui, jei nepadarau darbo anksčiau ir jį reikia padaryti iki rytojaus, jį darysiu tiek laiko, kiek reikės, kad ir naktį, bet būtų padaryta. Varginanti savybė, bet, manau, reikalinga.
• Kokie buvo tavo pomėgiai, kai pradėjai mokytis gimnazijoje, ir kaip jie vėliau keitėsi?
- Pradėjus mokytis gimnazijoje man buvo itin baisu ir sunku. Tuo metu dar lankiau dailės mokyklą, po dailės mokyklos namo grįždavau labai vėlai, o mano kruopštumas ir atsakingumas neleido praleisti nors kelių namų darbų. Poilsiui laiko beveik nebelikdavo, tada pamiegodavau vos kelias valandas ir taip mano buvęs hobis (dailė) tapo nebe džiuginanti, o varginanti. Buvo labai sunku, nes taip pat buvo paskutiniai metai dailės mokykloje, laukė baigiamieji darbai. Taip po dailės mokyklos baigimo ir nebelabai norėjau kažką bendro turėti su ja, tačiau po truputį ateina noras kažką nupiešti ar sukurti. Taip pat lankiau ir gatvės šokius. Šokiai man ir dabar labai patinka, nors nebelankau jų, bet kartais pagalvoju, kad norėčiau, netgi namuose būna laisvalaikiu pašoku. Vėliau, III gimnazijos klasėje, pasirinkus kino pamokas prisiminiau ir apie kitą savo pomėgį - fotografavimą ir filmavimą. Dabar po truputį grįžta noras vėl įsitraukti į kiekvieną savo pomėgį. Šiuo metu mėgstu žiūrėti filmus, o dar vienas mano pomėgis – stebėti dangų bet kuriuo paros metu.
• Galbūt yra koks nors pomėgis, kuriuo nebeužsiimi, bet labai jo pasiilgai?
- Manau, labiausiai pasiilgstu šokių. Nors kartais namuose kažką ir pašoku, vis tiek pasiilgstu to jausmo, kai mokaisi, moki visą šokį ir šoki su visa komanda, būna išvykos ir varžybos, netgi tas jauduliukas visai fainas. Šokdama išsilaisvinu ir būnu savimi. Dar galbūt tokie senesni pomėgiai - dainavimas ir gimnastika. Dainavimą gal pradinėse klasėse lankiau, bet iki šiol mėgstu padainuot, kad ir nemoku, bet smagu!
Gimnastika užsiimdavau, kai buvau dar visai maža, darydavau visokius persivertimus, špagatus, virvutes, taip pat ant batuto darydavau tą, ką tik mokėdavau. Dar ir dabar vasarą išeinu pašokinėt ant batuto ir pasivartyt. Dabar jau nebe taip, kaip būdavo, nebėra taip lengva viską padaryti, kas išeidavo labai paprastai. Aišku, kai kas išeina ir dabar, bet, manau, jei dažnai treniruočiausi galėčiau išmokti ir daugiau.• Kokį vieną tavo manymu svarbiausią dalyką supratai mokydamasi gimnazijoje?
- Manau, supratau, jog visų dalykų negali išmokti 100%, tam tiesiog nėra tiek laiko, negalima vien tik mokytis, reikia turėti laiko sau ir pabūti su kitais, taip pat ne visiem žmonėm skirti visi mokslai. Visiems žmonėms sekasi skirtingi dalykai, todėl, jei tau nesiseka vienas dalykas, tai nereiškia, kad esi nevykėlis, nes tau gali sektis kitas dalykas, kuris, pavyzdžiui, nesiseka tavo draugui, bet jam sekasi, kas tau nesiseka. Visi esame skirtingi, turime skirtingus sugebėjimus, vieniems vieni mokslai geriau sekasi, kitiems kiti, taip pat, kai kuriems svarbiausia kūryba ir menas, dar kiti gali labai gerai užjausti ir padėti. Visa tai ir yra esmė, visi skirtingi žmonės pildo mūsų pasaulį. Todėl, manau, nėra dėl ko labai nervintis, kai mokytoja paklausia arba pasako - „Kodėl nesimokai?”, „Kaip taip galima nemokėt? Čia gi paprasčiausias dalykas”. Juk dauguma mokytojų nori išmokyti visus, nes tai jų pareiga, bet ar visi mokiniai tam turi gabumų, ar jam tai bus reikalinga, tai gali žinoti tik pats mokinys ir daryti taip, kaip jam naudingiausia. Geriausia neimti tokių pasakymų nei į galvą, nei į širdį ir judėti toliau, nes tik pats žinai, kiek įdėjai pastangų.
• Kokia iš tavo apkeliautų šalių tave labiausiai žavi? Kodėl?
- Mane labiausiai žavi Italija. Ten būdama visiškai pasinėriau į kitą pasaulį - pamiršau mokyklą ir visas nuolat galvoje besisukančias mintis. Romoje kiekvienas žingsnis atrodo lyg kelionė laiku. Įspūdinga pastatų architektūra ir miesto istorija atrodo lyg nukėlė mane į tuos laikus, apie kuriuos iki šiol matydavau tik vadovėliuose. Vaikščiojant jaučiau kepamų picų kvapą, norėjosi užeiti į visas kavinukes. Žmonių labai daug, kas man nepatinka, bet smalsumas ir Romos grožis man nuslopino visą žmonių masę. O vakarais Roma tampa dar įspūdingesnė - apšviesti pastatai ir gatvelės šiltomis spalvomis miestui suteikia jaukumo ir šilumos. Vakare einant gatvelėmis pastebėjau, kad net žmonių daugėja, vis daugiau girdisi žmonių juokas ir pokalbiai, muzika groja ant kiekvieno kampo ir norisi lyg šokti ir tiesiog džiaugtis gyvenimu. Naktinėje Romoje dar neteko vaikščioti, bet net neabejoju, kad dar sugrįšiu ir pažinsiu ją kiekvienu paros metu. Jei galvojat keliauti po Romą, siūlyčiau nusiteikti labai daug vaikščioti, bet nuovargį pajusit tik prieš miegą, nes įspūdžiai nerealūs! Taip pat buvau Florencijos mieste. Šis miestas palyginus su Roma toks kuklus ir kitoks, bet tikrai paliko įspūdį. Florencija man asocijuojasi su lietumi, nes kai buvau ten, visas dienas lietus lijo ir buvo apsiniaukę, bet tai nesutrukdė pažinti miesto. Užlipus į kalną, kur yra Mikelandželo aikštė, atsiveria pasakiškas miesto vaizdas. Manau, galėčiau pasakot ir pasakot, bet pasakysiu tiek, kad tikrai į Italiją dar ne kartą sugrįšiu ir ne vien į šiuos miestus, bet noriu aplankyti ir kitus. Tiesą pasakius, būdama Italijoje jaučiausi lyg sapne.
• Kaip įsivaizduoji savo gyvenimą po mokyklos baigimo? Gal jau turi svajonių profesiją ar planą ateičiai?
- Baigus mokyklą vis dar nežinau, ką darysiu. Visų pirma, reikia išlaikyti egzaminus kiek galiu geriau. Bet šiaip buvo daug minčių: iš pradžių galvojau apie buhalteriją, tada - dantų techniką, o dabar linkstu į akušeriją ar kirpėją, bet visa tai keičiasi ir dar tikrai nežinau, ko noriu, taip pat yra dar kita priežastis, tai laukiu, kol sužinosiu tiksliai, o tada jau truputį bus aiškiau ar pasiimsiu gap year (liet. laisvieji metai), per kuriuos padirbsiu ir po jų eisiu mokytis, ar iškart po mokyklos studijuosiu. Viskas keičiasi kiekvieną dieną, tai tikrai dar nėra aišku kaip viskas susiklostys. Žinoma, po studijų norėčiau turėti mylimą ir gerą darbą, šone palaikantį ir mylintį žmogų, kuris tikiuosi išliks tas pats, kurį ir dabar turiu. Noriu daug keliauti ir daugiau pažinti pasaulį, skirtingas kultūras, šalis ir miestus, jų ypatumus.
• Prisidedi prie Biliūno gimnazijos kino grupės, tad pasidalink daugiau apie šią veiklą. Ką tau ji reiškia?
- Praeitais metais, būdama III gimnazijos klasėje dalyvavau kartu su kitais kino grupės mokiniais prancūzų projekte, kuriame turėjome sukurti filmą pagal temą – „Individas, grupė, bendruomenė”. Prieš visą filmo procesą vyko kino edukacijos, kuriose buvo atvažiavę: garsistas, režisieriai, operatorius ir iš jų daug sužinojom ir išmokom apie kiną. Pradžioje buvo sunku, man, asmeniškai, sunkiausia buvo scenarijus, aš jo ir nerašiau, tik prie kokių nors idėjų prisidėdavau, nes man nepatinka ir nelabai moku tą scenarijų rašyti. Bet, kai prasidėjo visas filmavimo procesas, man labai patiko, tai mane labai įtraukė. Šiaip aš mėgstu fotografuoti ir filmuoti, maža kažkada ir aktore norėjau būti, todėl šis procesas priminė man, kad tai mėgstu. Taip pat skridome savo sukurto filmo pristatyti į Paryžių. Ten ne tik pristatėm filmą, bet ir pažiūrėjom kitų šalių skirtingo amžiaus grupių sukurtus filmus, pažinom Paryžių, jo kultūrą. Tikrai labai faina ir naudinga patirtis. O, jei bent kiek patinka kinas, manau, kino pamokos tikrai vertos dėmesio, nes jos suteikia puikią galimybę sužinoti ir išmokti daugiau apie kiną.
• Kokiame mokyklos renginyje tau labiausiai patiko dalyvauti? Kokias patirtis ar išgyvenimus iš jo išsinešei?
- Šiaip labai daug buvo fainų mokyklos renginių, bet labiausiai įstrigo mūsų darytas šimtadienis buvusiems abiturientams. Buvo įdėta labai daug laiko ir darbo. Visas procesas buvo sunkus, bet labai smagus. Susirinkdavom savaitgaliais, per atostogas, filmuodavom, repetuodavom. O pati šventė buvo ypatinga, nes ji priminė, kad laikas prabėgs labai greitai, tuoj ir mums liks tik 100 dienų iki mokyklos baigimo. Renginio ir proceso metu netrūko juoko ir bendradarbiavimo. Proceso metu pasitaikė ir nesutarimų tarpusavy, kartais buvo sunku susitarti. Vis dėlto tai išmokė neprarasti kantrybės ir stengtis suprasti vieni kitus. Supratau, kad svarbu kalbėtis, ieškoti bendro sprendimo, galbūt nusileisti ir susitaikyti, nes tik taip galima pasiekti bendrą tikslą. Taip pat iš šio renginio išsinešiau daug gerų emocijų, prisiminimų ir supratimą, kaip svarbu vertinti laiką. Šimtadienis paliko jausmą, kad mokykla – ne tik pamokos, bet ir bendros patirtys ir prisiminimai, kurie išliks ilgam.
• Kaip manai, ar pažymiai tiksliai atspindi mokinio sugebėjimus?
- Mano manymu - ne. Visų pirma, pažymiai nėra pats svarbiausias dalykas, svarbiausia yra kiek pats išmoksti ir pasiimi iš tos pamokos, o pažymiai nebūtinai atspindi kiek iš tikrųjų moki. Kai kuriems mokiniams atsiskaitant gali pritrūkti laiko, todėl jie nespėja atlikti visų užduočių, nors jas moka. Jei atsiskaitymų dieną žmogus patiria daug streso ar tiesiog turi prastą dieną, jam gali būti sunku susitelkti į užduotis ir atskleisti tikrąjį savo gebėjimų bei žinių lygį. Vienas žmogus gali įdėti labai daug pastangų, bet jam tiesiog nepasiseka, o kitas, beveik nieko neįdėjęs, gali gauti gerą pažymį vien dėl sėkmės. Taip pat užduotys negali parodyti, kiek pats žmogus moka taikyti tas žinias realiose situacijose.
• Jei galėtum sukurti savo mokyklos taisyklę, kurios visi turėtų laikytis, kokia ji būtų?
- Sukurčiau taisyklę, kuri būtų daugumai aktuali. Ji būtų tokia: kiekvienas mokinys turi teisę klysti ir mokytis be baimės. Manau, visi esame buvę tokioje situacijoje, kur jautėmės silpni ir bejėgiai, vien dėl to, nes bijojome kitų nuomonės, ką kiti pagalvos. Visi turi tam tikrą pamoką ar pamokas, kuriose nesiseka, o kai atrodo, jog tu vienintelis toks, kuris čia nieko nemoki yra labai sunku atsiskaitinėti, pavyzdžiui, kalbėjimus prieš klasę. Nuolat galvoji: „O ką kiti pagalvos? Juk aš nemoku, visi kiti moka. Dar pradės juoktis ir apkalbinėti…“ Manau, dauguma mūsų žinome šį jausmą, todėl turėtume suprasti vienas kitą ir nesišaipyti, o kaip tik padrąsinti vieni kitus, nes visi mes esame skirtingi ir kiekvienam sekasi skirtingi dalykai. Norėtųsi, kad kiekvienoje pamokoje vyrautų jauki, nebauginanti ir saugi aplinka, kurioje nebijotume klysti, taisytis ir pasitikėti savimi, nes juk iš klaidų mokomės.
• Jei galėtum užrašyti vieną mintį ar patarimą ant mokyklos sienos, koks jis būtų? Papasakok plačiau.
- Užrašyčiau: „Mokykis, bet neužmiršk gyventi.” Ši mintis svarbi, nes mokykloje dažnai galvojame tik apie mokslus ir pažymius, todėl užmirštame kitą labai svarbią gyvenimo dalį. Vien mokslais neišgyvensi, reikia nepamiršti poilsio, pomėgių, laiko su draugais ir paprastų dalykų, kurie teikia džiaugsmą ir laimę. Gyvenant tik mokslais gyvenimas tampa sausas ir labai varginantis, todėl svarbu gyventi pilnavertį gyvenimą, nebijoti būti savimi, išbandyti naujus dalykus, keliauti, mylėti, bendrauti, kad gyvenimas įgautų daug spalvų, kurios mus džiugina ir suteikia laimės. Mokytis reikia, bet svarbiausia išlaikyti pusiausvyrą - skirti laiko sau, gyvenimo patyrimui, poilsiui, džiaugsmui ir svajonėms. Tik tokiu būdu galime ne tik neblogai mokytis, bet ir jaustis gerai.
Šiame interviu į klausimus atsakė ne tik pati Judrė – savo mintimis apie jos asmenybę, santykį su kinu pasidalijo ir gimnazijos kino mokytoja bei bibliotekininkė Renata Miškinienė, papildydama pasakojimą įžvalgomis iš bendro darbo ir kūrybinių veiklų. Štai jos atsakymai:
• Kokią savo dalelę Judrė palieka filmų kūryboje?
- Judrė yra labai įdomi asmenybė. Man patinka tai, kad Judrė yra ne tas žmogus, kuris labai greitai atsiskleidžia, bet jos tas kelias yra labai įdomus - jai reikia reiškinius suvokti, ir netgi labai giliai suvokti, tada ji duoda labai stiprias įžvalgas, nenori daryti dalykų bet kaip. Kai ji suvokia, kaip tas reiškinys turi būti perteiktas, tada ji negali sutikti su bet kokiu būdu tai padaryti, o nori tai atlikti labai kokybiškai. Kas dar labai labai smagu, kad visa tai nėra tokie kinematografiniai šablonai, ji visada ieško tokio priėjimo kaip tai padaryti kitaip, iš tokio jauno žmogaus perspektyvos. Judrė tai daro labai subtiliai, be tokio kišimo, be deklaracijos ar prievartinio „žiūrėk“, o taip jautriai įveda į visą kinematografijos kūrimą ir duoda tokį žmogišką jautrumą, kas yra be galo vertinga.
• Jei Judrė būtų pagrindinis filmo personažas, kokia ji būtų?
- Kine yra tokie personažai, kurie veikia aplinką nekalbėdami, o būdami. O tas būvimas yra labai turtingas. Tokių stiprių ir labai gražių personažų, tokių merginų filmuose yra ir man Judrė puikiai atspindi tokį tipažą.
Judrę ir kino mokytoją kalbino Arūnė Juodelytė
