Penktadienis tokia keista diena – jau kvepia poilsiu, bet vis dar privalai versti smegenis dirbti. Aš penktadienio ryte vos nušliaužiu iki mokyklos, tenai būna ne ką geriau – slenku su mase ir apsimetu, kad gebu susikaupti, o per „šeštą“ (paskutinę) visai „išjungiu sistemą“ ir tik retkarčiais sumirksiu, tarsi rodydama gyvybės signalus. Taip jau yra, kad penktadienį sugaudyti mintis beveik neįmanoma. Kiekvienas bukai spoksodamas pro langą, į raidžių kodą vadovėlyje ar pavargusios mokytojos veidą mato tik tai ką veiks vakare arba rytoj, arba poryt. Nors be abejo atsiras man prieštaraujančių, teigiančių, kad penktadienis gali būti labai darbingas ir produktyvus, tokia letargo būsena pirmoje dienos pusėje man atrodo visai natūrali.