Belaukiant savaitgalio kviečiame paskaityti: „Dvyliktas Biliūnkalnio laiptelis“ kalbina dar vieną mielą, jautrią, šilumos ir gerumo kupiną, nuostabių garbanų savininkę, abiturientę Emiliją Kviecinskaitę. Kviečiame paskaityti!
• Jei galėtum gyventi bet kurioje literatūrinėje epochoje, kurią pasirinktum? Kodėl?
- Pirmas šovęs į galvą buvo romantizmas. Galbūt dėl to, nes pradedama labiau gilintis į žmogaus jausmus, jo vidinį pasaulį. Kadangi aš netgi labai emocionali įvairiomis pusėmis, tai būtų įdomu pabandyti gyventi tokioje aplinkoje. Na, ir aišku, dėl meilės jausmo ir romantikos, gal netyčia pasitaikytų labai romantiškas gyvenimas!
• Ar esi labiau ryto, ar vakaro žmogus?
- Manau, kad labiau esu vakaro žmogus, nes tuomet gaunu daugiau motyvacijos ką nors veikti, susitvarkyti ar net padaryti namų darbus. Man patinka vakaro ramybė ir tyla, tuo metu jaučiuosi, kad galiu pabūti su savimi, su savo mintimis, pailsėti. Tačiau man labai patinka ir produktyvūs rytai, atrodo, net diena geresnė tampa, bet tokių rytų būna labai retai, tad liksiu prie pirmo varianto.
• Gal turi kokį nors pomėgį ar veiklą, kuri padeda atitrūkti nuo sunkumų ir leidžia pasijusti savimi?
- Na, aš nežinau ar turiu tam tikrą hobį ar veiklą, bet sakyčiau, kad man nuo visko padeda atitrūkti muzika, ji man dažnai pakelia nuotaiką. Ir šiaip, patinka klausytis visokių dainų gaminant ar tvarkantis, iškart geresnis vibe’as. Taip pat po sunkios dienos būna gera prigulti ar prisėsti ir įsijungti kokį nors filmą ar serialą, tai padeda atsipalaiduoti ir pailsėti. Galbūt dar pridėčiau keliones. Nors aš ir nedaug keliauju, bet neseniai buvau Zakopanėje, tai man labai patiko pamatyti naują aplinką ir neregėtus vaizdus. Kelionėje supratau, kad gyvenime norėčiau pamatyti daugiau pasaulio, nuvykti į skirtingas šalis. Man ir šiaip patinka kur nors nuvažiuoti, nors ir netoli, ir nuveikti kažką kitokio ar pabūti kitoje aplinkoje.
• Ar manai, kad žmonės tavo artimoje aplinkoje gali formuoti tavo asmeninį augimą? Kokius žmones vertini labiausiai?
- Aš manau, kad tikrai gali, nes per šiuos ketverius gimnazijos metus turėjau įvairias draugų grupes ir kiekviena mane išmokė skirtingų dalykų. Mačiau, kaip auga kiti ir kartu su jais augau ir aš. Šiuo metu mano artimoje aplinkoje esantys žmonės man padeda, išklauso, motyvuoja, skatina tobulėti ir palaiko. Šie dalykai tikrai padeda formuoti geresnį mano asmeninį augimą ir tobulėjimą. Keli žmonės, o ypač vienas, padeda man eiti geresniu keliu, pažiūrėti į gyvenimą kitu kampu ir pačiai jaustis geriau ir laisviau. Aš labai vertinu žmones, kurie skleidžia šilumą ir gėrį, stengiasi visada pralinksminti, neatsiriboja sunkesnėje situacijoje, palaiko, suteikia saugią ir ramią aplinką ir taip pat parodo, kad jie irgi jaučiasi taip pat būdami su manimi.
• Koks mokytojas tave labiausiai įkvepia? Kodėl?
- Mane, iš tikrųjų, įkvepia dvi mokytojos. Tai būtų Regina Pipirienė ir Miglė Baltrušiūnė. Mokytoja Pipirienė gal labiau suteikia motyvacijos, savaip skatina mokytis ir dirbti. Gal mūsų klasė ir yra iššūkis, kai tylime po užduotų klausimų, bet man vis tiek patinka ateiti į pamoką ir klausyti, kaip mokytoja įdomiai pasakoja apie kūrinius, pridėdama pajuokavimus ir ironiją. O kuratorė labiau paguodžia, palaiko, padeda, jaučiuosi, kad galiu bet kada ateiti, išsipasakoti ir nebūsiu smerkiama, o kaip tik sulauksiu šilto apsikabinimo.
• Kaip jauteisi, kai per savo šimtadienį buvai apdovanota „Metų pamerge“? Papasakok, kokios emocijos lydėjo po renginio ir prieš jį.
- Na, iš tikrųjų, buvo netikėta, kad išvis atsiradau tarp nominantų, tuo labiau, kad buvau apdovanota. Nemeluosiu, tikrai nesupratau ką reiškia „Metų pamergė”, todėl pradžioje nežinojau, kaip reaguoti, gal net šiek tiek išsigandau, kad kažkas blogo. Bet jau po renginio pasiklausiau ir pasirodo geriau, nei galvojau, paaiškino, kad tai yra geriausia klasiokė. Tad užklupo geros emocijos, buvo linksma, jaučiausi pastebėta. O kalbant apie patį renginį, tai prieš jį patyriau įvairias emocijas, tiek repetuojant spektaklį, tiek ruošiantis šventei. Jau stovint už aktų salės durų ir laukiant mūsų visų dvyliktokų užėjimo, susivokiau, kad šis šimtadienis yra skirtas man ir jau ne už kalnų mokyklos baigimas, tad užklupo nedidelis stresas, galbūt, net liūdesys, o per mylimos kuratorės kalbą, išvis jau ašaras braukiau. Renginys labai greitai praėjo, viskas labai patiko, buvo gera žiūrėti į klasiokus, lipančius ant scenos atsiimti apdovanojimų, ir patį vienuoliktokų spektaklį. Žinoma, šimtadienio antra dalis taip pat nenuvylė!
• Ar jau suvoki, kad mokyklos baigimas visai ne už kalnų? Kaip į tai reaguoji?
- Taip, tikrai suvokiu... Tik pagalvojus ir prisiminus šį faktą, apima įvairios emocijos. Iš vienos pusės, visai laukiu baigti mokyklą, jau norisi patirti kažką naujo, išbandyti savarankišką gyvenimą, gal naujų draugų susirasti, na, ir tiesiog nauja aplinka, naujas miestas, naujos patirtys. Tačiau, iš kitos pusės, darosi gan neramu, labiausiai ramybės neduoda egzaminai, bet ir pati nežinomybė, kaip viskas susiklostys ir kas bus toliau. Laukia iššūkiai, bet visą tai praėjus, manau, viskas bus gerai ir labai to laukiu.
• Kokia smulkmena mokykloje tau visada pakelia nuotaiką?
- Man patinka, kad nuėjus į fojė, visada galima rasti, su kuo gali pašnekėti ar pajuokauti ir taip automatiškai pasikelti nuotaiką.
• Girdėjau, kad domiesi logopedės profesija. Kas paskatino susidomėti būtent šia specialybe?
- Aš pati tiksliai nežinau, kas būtent mane paskatino, bet kažkada dešimtoje klasėje su mama žiūrėjome studijų pasirinkimus, kas ką siūlo ir kažkaip krito į akį ši sritis, sutapo egzaminų pasirinkimai ir taip ir likau prie šios minties. Jei tiksliau, mane domina logopedės surdopedagogės profesija. Jei paprasčiau, tai profesija, kurioje yra padedama žmonėms, kurie turi problemų su klausa, padeda jiems geriau ir aiškiau kalbėti, na, kažkas tokio. Tačiau tai nėra galutinis variantas, reiks žiūrėti, kaip seksis laikyti egzaminus ir tada spręsti. Galbūt išvis sugalvosiu rinktis visiškai priešingą kryptį ir busiu kokia nors verslininke!
• Koks žmogus nori būti po 10 metų – ne pagal profesiją, o kaip asmenybė?
- Norėčiau būti laiminga, mokėti labiau valdyti savo įvairias emocijas, jaustis atsipalaidavusi, gal net pradėti labiau galvoti apie save, o ne kitus, pirmiausia susitelkti į savo vidinę ramybę ir neleisti kitų žmonių nuomonei manęs keisti ar stabdyti daryti tai, ką trokštu. Taip pat skleisti gėrį ir šilumą, daugiau šypsotis ir skatinti kitus daryti tą patį.
• Koks tavo didžiausias iššūkis mokykloje buvo iki šiol ir ko jis tave išmokė?
- Galbūt didžiausias iššūkis buvo, kai vienuoliktoje klasėje darėme šimtadienį dvyliktokams. Šis etapas parodė, kad tokiam darbui reikia turėti daug kantrybės. Kadangi mūsų, kurie rašė ir galvojo scenarijų, buvo tikrai nemažai, tai visos idėjos ir mintys turėjo tikti bent jau didžiajai daliai, kas kartais, pasirodo, gali būti sudėtinga. Daug dirbom, buvo ir nesutarimų, pykčių, bet manau galutinis rezultatas gavosi tikrai neblogas. Tad šis „iššūkis” išmokė, kad nuoširdus, sunkus darbas ir įdėtos pastangos atsiperka geru ir kokybišku rezultatu. Šią mintį ar paskatinimą, iš tikrųjų, galima pritaikyti įvairiose situacijose, tad dabar sau ir jums priminsiu, kad reikia niekada nepasiduoti, norint išgauti gerą rezultatą!
• Jei galėtum duoti patarimą jaunesnei sau, koks jis būtų?
- Patarčiau tiesiog būti savimi, nebijoti sakyti, apsirengti ar daryti tai, ko pati noriu, neklausyti kitų neigiamos nuomonės ir neleisti jiems manęs užgožti. Būti drąsesnei, įsitraukti į daugiau veiklų. Taip pat patarčiau daugiau mokytis ir tiesiog džiaugtis kiekviena akimirka.
Kad geriau pažintume Emiliją ir pamatytume ją iš kiek kitokios, artimesnės perspektyvos, pakalbinau jos draugę Vestą. Štai jos atsakymas į klausimą, kaip ji apibūdintų Emiliją:
- Emilija labai atvira, čia viena iš mano mėgstamiausių jos savybių, ji visada sako tai, ką galvoja ir nieko nebando nuslėpti. Taip pat, jos labai geras humoro jausmas, atsimenu, dar iš vaikystės, jog ji visada šypsosi, moka prajuokinti ir pasijuokti iš įvairių situacijų. Jos charakteris labai tvirtas, ji moka pastovėti už savo nuomonę, todėl labai sunku ją perkalbėti, jei ji dėl ko nors apsisprendžia. Dar galėčiau pavadinti ją talentinga menininke, ji labai kruopšti, jau nuo keturiolikos ar penkiolikos metų pati darosi gelinius nagus ir jos dizainai kiekvieną kartą mane stebina. Emilija yra bendraujanti, manau, kad tai puikiai parodo jos nemažas draugų ratas. Šiuo metu ji planuoja tapti logopede, manau, jog ši profesija labai tinka Emilijai, ji kantri, švelni, o šios savybės logopedės profesijai labai svarbios. Manau, Emilijos išskirtinumas tai - jos garbanos, jos suteikia jai žavesio ir unikalumo, jas ji paveldėjo iš savo močiutės.
Emiliją ir Vestą kalbino Arūnė Juodelytė
