Praūžus ilgajam savaitgaliui, kviečiame sugrįžti į darbingą ritmą ir prasmingai pradėti pirmadienį – su nauju „Dvylikto Biliūnkalnio laiptelio“ interviu. Šį kartą kalbinome ramią, nuoširdžią, jautriai pasaulį jaučiančią dvyliktokę – Eglę Raščauskaitę. Užsukite ir susipažinkite iš arčiau!
• Jei būtum cheminis elementas ar reiškinys, kuris būtum? Ką tai pasako apie tave?
- Sunku pasakyti, bet, manau, kad mane visai atspindėtų endoterminės reakcijos tipas, kai tam, kad reakcija įvyktų sistema privalo sugerti šilumą iš aplinkos. Aš manau, kad tai šiek tiek primena mane, nes aš irgi esu linkusi sugerti kažkokią emociją iš aplinkinių, gal ne visada ta emocija būna gera ir kartais nelabai pavyksta man jos suvaldyti viduje, kartais pasakau, ką nors ne tokio malonaus. O kai būnu geroje, entuziastingoje apsupty, tai tikrai pasikraunu tos teigiamos energijos ir motyvacijos.
• Kokiais mažais dalykais parodai, kad tau kažkas tikrai rūpi?
- Jeigu kalbant apie žmogų ir santykius su kažkuo, tai klausau, įsimenu kitam svarbius dalykus, jeigu prašo pagalbos, aišku, visada padedu. O kalbant apie kažkokį darbą ar prisiimtą atsakomybę, tai irgi labai panašiai - viską kruopščiai atlieku, skiriu tam daug laiko ir dėmesingai tai darau.
• Kada jauti didesnį pasitenkinimą: kai viskas pavyksta tobulai ar kai tiesiog padarai ką nors iš širdies?
- Vienareikšmiškai iš širdies. Dažniausiai darant kažką tobulai, jau procese prarandu susidomėjimą ir darau tik tam, kad padaryčiau. O kai darau iš širdies, tai jaučiu, kad labiau man patinka, labiau pati atsiskleidžiu. Dažniausiai nepavyksta viskas tobulai, bet užtat lieka šioks toks saviraiškos išpildymo pasitenkinimas.
• Kokią geriausią gyvenimišką pamoką esi gavusi iš kito žmogaus?
- Gal labiausiai įsiminusi pamoka yra iš lietuvių mokytojos – nespręsti pagal žmogų iš jo išvaizdos, užimamos padėties, pareigų, panašiai kaip – nespręsti apie knygą iš jos viršelio. Niekada negali žinoti, ką tas žmogus patyrė, perėjo, kiek iškentėjo. Dabar tai vis dar prisimenu, nes neseniai per lietuvių kalbos pamokas skaitėme apie vilko vaikus ir tik darkart įsitikinau, kad niekada negali žinoti, kas bus rytoj, ir ar tikrai turėsi stogą virš galvos, ir ar netapsi toks, į kurį dabar pasižiūri ne visai su empatija.
• Kaip atrodo tavo „tobulas“ laikas, kai gali daryti tik tai, ką labiausiai mėgsti?
- Tai dažniausiai būna toks laikas, kai nejaučiu laiko. Laisvalaikį leidžiu labai įvairiai. Patinka skaityti knygas, nors tai darau rečiau nei norėčiau. Mėgstu žiūrėti filmus, serialus, bet patinka ir aktyvesnis laiko leidimas, pavyzdžiui, sportas ar, tiesiog, ėjimas su draugais pasivaikščioti. Labai vertinu gyvą muziką, tai koncertai būtų mano tobuliausias laiko leidimas.
• Sakai, kad mėgsti skaityti knygas, tad kokia knyga tau labiausiai įsiminė, o gal pakeitė ir tavo požiūrį?
- Kad radikaliai mąstymą pakeitusi, tai tokios tikrai neįvardinčiau, bet mane labai įtraukė Albero Kamiu knyga „Svetimas“. Nėra taip, kad kažkas mano viduje labai pasikeitė, bet nors kūrinys atrodo labai trumpas, man jis buvo paveikus ir įdomus.
• Girdėjau, kad labai mėgsti lankytis koncertuose. Gal gali papasakoti įsimintiniausią įvykį koncerto metu?
- Beveik visi koncertai man yra įsimintini, nes man labai patinka klausyti muzikos ir ypač gyvos. Jeigu reiktų ką nors išskirti, tai gal labiausiai įsiminė prieš beveik dvejus metus vykęs grupės „Akli“ koncertas. Ten pirmą kartą gyvai išgirdau tą akustinę jų pusę. Nustebino, kai koncertui įpusėjus prie atlikėjų prisijungė violončelininkė ir prie grupės kūrybos pridėjo tokio violončelės prieskonio. Buvo labai gražus ir jaukus vakaras.
• Ką tau gyvenime reiškia muzika?
- Muzika yra mano gyvenimo ramstis, paguoda, nes žmonės ateina ir išeina, o muzika man visada lieka, nesvarbu kokioje situacijoje būčiau. Ji mane lydi labai ilgai, jau nuo vaikystės, tai tam tikras grupes ar dainas aš suvokiu kaip savo identiteto dalį.
• Kada pradėjai kolekcionuoti vinilines plokšteles? Papasakok apie tai.
- Nėra ten labai įdomi istorija, tiesiog, dešimtoje klasėje per Kalėdas gavau vinilų grotuvą, taip ir prasidėjo tas kolekcionavimas. Šiuo metu turiu dvidešimt tris leidinius, negaliu sakyti, kad vinilines plokšteles, nes viename leidinyje dažniausiai jų būna nuo vienos iki trijų, tai plokštelių turiu žymiai daugiau. O šiaip, labai sužavėjo ta mintis turėti kažkokį fizinį muzikos formatą ir pačiupinėti tą daiktą, kuriame ji yra įrašyta. Klausant vinilų, galima atrasti geros muzikos, nes esi priverstas klausyti albumo nuo pradžios iki galo. Kartais labai įdomu pažinti, suprasti, kaip atlikėjas ar grupė pati suvokia albumą, ir kaip ji pati norėtų išdėstyti dainas. Toks klausymas labai dažnai atveria kelią susipažinti su, galbūt, kažkokių populiarių dainų užgožtomis, paprastesnėmis dainomis, kurios tikrai nėra prastesnės.
• Jei vienas iš tavo vinilų galėtų apibūdinti tavo būseną baigiant gimnaziją, kuris tai būtų? Kodėl?
- Tai būtų mano pats paskiausias pirkinys – grupės „Abudu“ albumas „Vietos pasauly!!“. „Abudu“ kūryba man labai atspindi jaunatvišką entuziazmą, norą siekti, daryti, pažinti. Aš labai panašiai jaučiuosi būdama dvyliktokė. Pavyzdžiui, būsena pirmoje albumo dainoje „Nebelieka vietos“, kurioje vaizduojamas sutrikęs žmogus, ieškantis išeities, man yra labai artima ir tikrai žinau, ką reiškia tai patirti. Kad ir sprendžiant apie studijų programas ar, šiaip, mąstant, ką aš noriu veikti gyvenime. O albumas pasibaigia, manau, labai stipria daina, pagal kurią ir pavadintas pats albumas. Dainos pagrindinę mintį geriausiai apibūdinti galima tik citata: „Aš neieškau vietos pasauly/ Aš ieškau savo pasauliui vietos“. Mane ramina ši mintis, kad nesvarbu, kaip aš išlaikysiu egzaminus, vis tiek aš ieškosiu savo pasauliui vietos ir tokios aplinkos, kurioje aš būsiu priimta tokia, kokia esu.
• Ką Jono Biliūno gimnazija tau padėjo suprasti per šiuos ketverius metus?
- Galiu pasakyti, kad šie metai Jono Biliūno gimnazijoje mane labai užaugino, suformavo tokią „skūrą“. Supratau, kad tikrai galiu, jeigu noriu, ką nors daryti, ir kad man nereikia aplinkinių paskatų ar pabaksnojimų, kad kažko imčiausi. Jeigu man tai patinka, aš pati imuosi darbo. Dar šiek tiek prie to prisidėjo, kad viena gimnazijos mokytoja teko nusivilti ir buvau priversta mokytis savarankiškai. Tai mane ir subrandino, supratau, jog galiu būti nepriklausoma nuo kitų.
• Mūsų mokykloje yra nemažai įvairių tradicijų. Jei galėtum sukurti dar vieną, kokia ji būtų?
- Kai aš buvau, atrodo, devintokė, atsimenu, kad buvo karjeros diena, per kurią iš įvairų aukštųjų ir profesinių mokyklų atvažiavo atstovai. Nežinau, ar tokia diena vykdavo ir anksčiau, bet šiuo metu jos mokykloje nebėra. Man ši idėja labai patiko ir, manau, kad būtų labai naudinga gimnazijos mokiniams. Nors studijų mugės yra labai reikšmingos, jos gali išvarginti: privalai grūstis tarp žmonių, klausinėti dėstytojų ir studentų to, ką jie jau atsakė milijonus kartų ir matosi, kad patys yra labai pavargę.
• Ko labiausiai lauki po mokyklos baigimo, o ko vis dėlto bijai?
- Laukiu ir bijau, turbūt, vienintelio dalyko tai - studentiško gyvenimo. Laukiu, nes pagaliau noriu įsilieti į tą bendraminčių, siekiančių panašių akademinių tikslų, būrį, ir, aišku, patirti savarankišką gyvenimą. Taip pat laukiu įsilieti į didmiesčio kultūrinį gyvenimą. Tačiau tas pats savarankiškas gyvenimas mane ir baugina. O dar baiminuosi, kad mano įgytos žinios čia, mokykloje, bus netvirtas pamatas universitetui.
• Ko palinkėtum ateities sau?
- Palinkėčiau kantrybės, atkaklumo ir užsispyrimo. Taip pat, kad kažkokios nesėkmės, nemalonios patirtys neaptemdytų mano siekių ar gerų akimirkų. Ir, aišku, visų svarbiausia, linkiu sau nepasiduoti.
Po ramaus ir nuoširdaus pokalbio su abituriente Egle, nusprendžiau pakalbinti ir jos artimą draugę Gabrielę, kuri sutiko pasidalinti savo įžvalgomis apie savo draugę. Štai Gabrielės atsakymai:
• Kuo Eglė labiausiai išsiskiria iš kitų žmonių?
- Šiaip, sunku pasakyti, bet ne todėl, kad ji iš minios niekuo neišsiskiria, bet dėl to, nes ji visiška mano priešingybė ir beveik kiekvienas dalykas apie ją man yra kitoks. Eglė yra labai rūpestinga, tačiau ji neišreikš to tokiais žodžiais kaip „myliu” ar kokiu nors komplimentu - ji tau iškeps sausainių, ar keksiukų, ir gali būti tikras, kad Eglė tave vertina. Taip pat ji be galo atsakinga, todėl ja pasitikėti itin lengva. Jei pasakyta - bus 100% padaryta. Nors Eglė ir mėgsta pasiskųsti, kaip ir bet koks eilinis žmogus, ji vis tiek užsibrėžtą tikslą pasieks, ką retas paauglys galėtų pasakyti apie save.
• Ar yra situacija su Egle, kuri iki šiol kelia tau šypseną? Papasakok.
- Čia gal toks labai paprastas įvykis, nes smagiausi ir labiausiai keliantys šypseną prisiminimai neskirti visų ausims, bet atsimenu, kai mokslo metų pradžioje kartu kepėme cinamonines bandeles. Tada turėjau namų darbų užduotį iš kino pamokų padaryti keletą kinematografinių žmonių portretų ir, nors Eglei nepatinka fotografuotis, ji buvo pirmoji, kuri sutiko man papozuoti. Kartu su cinamoninėm bandelėm, aišku.
Eglę ir Gabrielę kalbino Arūnė Juodelytė
