Šiandien Dvyliktasis Biliūnkalnio laiptelis pristato abiturientę Kamilę Jarmalavičiūtę – kūrybingą, talentingą, įvairių pomėgių kupiną asmenybę. Ji dalijasi savo patirtimis gimnazijoje bei už jos ribų! Kviečiame susipažinti su Kamile ir paskaityti jos įkvepiantį interviu!
• Kaip apibūdintum save žmogui, kuris visiškai tavęs nepažįsta?
- Apie šitą klausimą esu daug mąsčiusi... Tiesą pasakius, nesu įsitikinus, kad pati save galutinai pažįstu, visgi man dar tik 18
. Net nebandyčiau savęs kažkam kitam apibūdint, nes reiktų vardint labai daug būdvardžių, o galų gale tas žmogus tikriausiai vis tiek kitokį vaizdą apie mane susikurtų. • Jei galėtum groti bet kokiu instrumentu, kurį pasirinktum? Kodėl būtent tokį?
- Aš baigiau muzikos mokyklą, grojau pianinu aštuonerius metus, tai, manau, kad pianinu gročiau ir toliau. Aišku, labai faina būtų groti gitara, kartais kyla mintis, kad būtų linksma vėl eiti į muzikalkę. Žinau, kad mano mokytoja buvo išėjusi iš darbo, o dabar vėl sugrįžo, tai, manau, kad visai fainai vėl būtų ir man grįžti, bet, kai dabar liko tik pusmetis, nelabai apsimoka. Esu dar muzikalkėj lankiusi gitaros ir būgnų pamokas, bet užkniso ir mečiau, namuose kažkiek grodavau bosine gitara. Šiaip, rinkčiausi pianiną, nes ilgai su juo grojau, ir jei turėčiau galimybę, ir netingėčiau - dar daugiau gročiau.
• Mokykloje pristatei savo meno kūrinį, ar galėtum papasakoti apie visą kūrybinį procesą, kaip jauteisi kūrybos ir pristatymo metu?
- Procesas buvo ganėtinai natūralus. Pristačiau vieno kūrinio galeriją ir dešimtoje klasėje, tai nebuvo taip, kad aš būtent tam jį dariau. Aš fotografija užsiimu tiesiog, nes man patinka. Šiems metams užsirašiau jau praeitais metais (vienuoliktoj klasėj), nes galvojau, jog vis tiek - jau dvylikta klasė, reikia po savęs ką nors palikti. Iš pradžių galvojau daryti tapybos darbą, bet vasarą dirbau ir laiko bei noro nebuvo kažką baisiai daug daryti, nes grįžus po darbo būdavau pavargus. Po to, kažkaip priėjau prie minties, kad noriu daryt fotografijos darbą, nes dešimtoj klasėj pristačiau tapybą, tai, galvoju, dabar reikia pasirinkt fotografiją. Idėja buvo paimti daug nuotraukų ir jas suklijuot ant popieriaus, tas popierius turėjo būt kaip rėmas ir būčiau jas tiesiog ant visos sienos užklijavus, bet Renata patikslino, kad to padaryt negalima. Tai, galvoju, gerai, negalima, tai negalima. Pasiūlė daryt ant kartono, bet ta idėja man nepatiko, nes kvailai atrodytų. Tada priėjau prie kitos idėjos, kai prisiminiau, kad turiu visokių senų drobių, nebaigtų darbų. Pagalvojau, velniop, padarysiu taip, kad nuotraukas užklijuosiu ant drobės. Tai taip ir gavosi. O apie patį galerijos atidarymą, pirmą kartą jį pristačiau dešimtoj klasėj, tai labai daug streso ir baimės buvo – stoviu ir jaučiu, kad aš drebu, esu su tokia kvaila šypsena, o tas mane labai užknisa, nes aš to negaliu kontroliuot, kai esu prieš žmones. O šiaip, būna, kad nesąmonių prišneki, nes dėl situacijos negali sukontroliuot minčių. Tai kažkaip rutuliojiesi iš tos situacijos, bet taip, tai nėra labai sudėtingas procesas pristatyt savo kūrinį. Aišku, su savim susitvarkyt reikia, kad labai nestresuotum.
• Kaip ir minėjai, kūrinių galerijos atidaryme gimnazijoje esi dalyvavus du kartus, tai gal galėtum pasakyti, ką svarbiausio išsineštum iš šio proceso?
- Iš pristatymo proceso išsineščiau gal tą džiaugsmą, kai ateina daug žmonių. Vis tiek faina, kad susirenka net ir žmonės, kurių nepažįsti. Šiais metais buvau nustebusi dėl kai kurių žmonių, kurie buvo atėję, ir, šiaip, toks ego pakėlimas buvo, ypač šiais metais, nes pastarąsias tris galerijas ir jau praeitais metais pastebėjau, kad labai mažai žmonių ateina, mažėja publika. Kai pamačiau, kad per mano galerijos atidarymą susirinko beveik pilna erdvė žmonių, buvo labai geras jausmas. Manau, ir išsineščiau tą jausmą, kurį suteikia susirinkusi minia žmonių. Iš kūrybinio proceso išsineščiau savotišką lankstumą, kad tu gali pirminę idėją kažkiek pakoreguot, kas, man atrodo, padarė mano darbą netgi šiek tiek geresniu, gilesniu, tai išsineščiau ir tą gebėjimą pakeisti darbą, jo pateikimą, kad jis vis tiek išliktų gražus ir įgautų gilesnę, naujesnę ir įdomesnę prasmę.
• Ką pasakytum žmonėms, kurie bijo pasidalinti savo kūryba su kitais?
- Aš pasakyčiau tiesiog išeiti iš savo komforto zonos. Turiu vieną draugę, kurią kalbinu, bet ji dvejoja ir labiau linksta į tą pusę, jog nerodyt savo darbų, aišku, čia jos reikalas. Bet tikrai siūlyčiau išeit iš tos komforto zonos, jeigu tikrai esi kūrėjas, kuris džiaugiasi savo kūriniais, kur tau pačiam atrodo, jog tavo darbas yra žiauriai kietas, tai sakyčiau drąsiai eit su tuo mąstymu ir nebijot to parodyti. Nesvarbu, kad kitiems gali jūsų kūryba tokia neatrodyt, čia jau žmonių reikalas, visi savaip mato tuos kūrinius. Gal kažkam irgi einant pro mano galeriją kyla mintis, kad čia kažkokia nesąmonė, kad tas nuotraukas bet kas taip padarytų. Todėl ir pasakyčiau, jog svarbu išeit iš komforto zonos, daryt dalykus, kurių tu nenori atlikt, nes gyvenime taip, tikriausiai, visad bus.
• Žinau, kad domiesi metalo muzika. Kuo ji tau ypatinga, ką ji tau reiškia?
- Metalo pradėjau klausyt nuo kūdikystės, nes mano tėtis prijaučiantis metalo muzikai. Turiu vieną labai seną video, kai buvau labai labai maža, kur tėtis sėdi prie kompiuterio, o aš jam ant krūtinės miegu, o jis tuo metu klauso Burzum‘ą pasileidęs. O pati savarankiškai metalo pradėjau klausyt gal nuo aštuntos klasės pabaigos. Mano muzikinė kelionė yra labai įdomi, nes visai maža, pirmoje/antroje klasėje, klausydavau radijo muzikos, kai, pavyzdžiui, važiuoji su mama ir groja radijas. Tada pradėjau klausyt elektronikos, vėliau repo – Lil Peep, Suicideboys, Ghostemane, jie man labai patiko. Šeštos klasės pabaigoje pradėjau klausyt technūškės ir tada kažkaip, pamenu, kad visad važiuojant su tėvais tėtis leisdavo Marduk arba anykštėnų grupę – Dissimulation. Tai man labai įstrigę, o kai begrojant tėčio patinkančiai muzikai man irgi kas nors patikdavo, tiesiog įsidėdavau prie savo palikint‘ų (angl. pamėgtų) dainų, o jų ėmiau klausyt laisvalaikiu. Po to perėjau prie visokios roko muzikos, o vėliau ėmiau klausyt metalo, pradėjau važinėt į festivalius, koncertus. 2021 metais susipažinau su drauge, kuri irgi klauso tos pačios muzikos, tuo metu mes absoliučiai nieko iš metalistų nepažinojom, tai reikėjo susirast draugų. Mes, būdavo, per socialinius tinklus sekdavom žmones, kurie kažkiek prijaučia metalo muzikai. Vėliau, kitais metais Kilkim Žaibu festivalyje, susipažinau su dar daugiau žmonių, tai taip ir augo tas mūsų draugų ratas. O metalo muzika labai svarbi man, nes tai mano asmenybės dalis ir dalykas, kuris vienija mane ir mano draugus. Dabar jau ne vien metalo klausau, bet ir daugiau visko!
• Gal buvo koks nors įsimintinas įvykis, susijęs su metalo muzika?
- Turėjau dvi traumas. 2022 metais, kai buvo Kilkim Žaibu festivalis, kai buvau su savo draugėms Karolina ir Neringa, buvo paskutinė festivalio diena. Vyko vienas paskutinių koncertų, tai buvo Marduk grupės koncertas. Stovėdamos pačiam priekyje, ir vis tiek, festas, kai pradedi klausyt muzikos, tai toks kaifas - eini headbangint, moshint. Tai mes ten headbanginom (angl. purtyti galvą pagal muzikos ritmą) prie tos tvoros, ir aš netyčia trenkiau galvą į tvorą ir per porą minučių labai didelis gūzas išdygo ir visi labai juokėsi. 2024 metų Kilkim Žaibu festivalio antrą dieną grojo Gutalax iš Čekijos ir, pamenu, mama sakė – neik moshint (angl. šėlti „mosh pit’e“, stumdytis, judėti chaotiškai pagal muziką), užsigausi, sutraiškys ten tave... Aš, aišku, mamos neklausiau ir nuėjau moshint. Festivalyje buvo ištiesti laidai, o kad taip atvirai jie nebūtų, uždeda tokį kaip gulintį policininką. Aš už jo užkliuvau ir pargriuvau, pasitempiau raiščius. Pamenu, stoviu ir galvoju – nu skauda, gal nestovėsiu, nueisiu pasižiūrėt med. punkte, kas atsitiko. Labai tikėjausi, kad nebūtų lūžus koja. O kai sėdėjau tam med. punkte, žiūriu – atšlubuoja dar vienas, vyresnio amžiaus vaikinas, ir, pasirodo, kad jam atsitiko tas pats. Nuo to atsitikimo susipažinom ir dar iki dabar bendraujam.
• Ar dar yra kokių nors veiklų ar pomėgių, apie kuriuos žino nedaugelis, bet kurie tau yra svarbūs?
- Aš einu į jogą, tikriausiai į mane pasižiūrėjęs žmogus nepagalvotų, kad ten lankausi. Toks paradoksas. Nu, bet kažkaip atsipalaiduot reikia. Tai vat, labai mėgstu eiti į jogą, ten būnu su mama. Nuo praeitų metų gegužės pradėjau šitą užsiėmimą. Tai labai svarbus ritualas, nes kai ten nueini, ateini su kažkokiais rūpesčiais, nerimu, o gal kaip tik kažkuo geru, bet pamokos eigoj tu apie tai pamiršti, nes darai visokiausius pratimus. Taip, nukrypsta tos mintys, atsipalaiduoji, pasportuoji kažkiek, nusiramini, net mokytojai ten eina!
• Ar turi planą, ką veiksi po mokyklos baigimo?
- Šiaip, aš turiu idėjų, bet aš visiems sakau ir sakysiu, kad viskas priklausys nuo egzaminų. Dabar galvoju, kad visai linkčiau į gamtos mokslų studijas, bet matysiu. Tai labiausiai užknisantys klausimai abitūroj - kur stosi? Kada teises išsilaikysi? Visada sakau, kad važinėsiu su dviračiu ir eisiu į profkę.
• Koks įvykis per tuos ketverius metus gimnazijoje, tau labiausiai įsiminė? Pasidalink prisiminimais.
- Aš apie šitą irgi buvau pagalvojus. Labai gerai atsimenu, kad tai buvo penktadienis, pirma pamoka – matematika, buvau dešimtokė ir rašėm matematikos savarankišką darbą. Visiškai iš lempos – atsidaro durys ir ateina Stanislavovienė ir ramiai sako: „Bomba mokykloje, evokuojames“. Liepė neit iki spintelių, bet pakeliui nuėjau, pasiėmiau daiktus. Kai tai pasakė, užėjo tokia menka panika, bet bent visa diena buvo laisva ir nereikėjo matematikos rašyt tą dieną, nors pirmadienį atėjus vis tiek teko jį atlikt. Tai man įsiminė labiausiai.
• Kaip manai, kuris mokytojas tave pažįsta geriausiai? Kodėl?
- Aš išskirčiau tris mokytojas, tai būtų Renata, mano lietuvių mokytoja ir Musteikienė. Renata, nes aš dažnai lankausi bibliotekoje, su ja pakalbu visokiom temom. O Andriuškevičienė ir Musteikienė, nes jos veda mano vienas mėgstamiausių pamokų ir, sakyčiau, kad jose aktyviai dalyvauju, daugiau pasireiškiu įvairiais atžvilgiais. Dėl to, manau, kad jos geriausiai mane pažįsta.
• Ar mokyklos aplinka turėjo įtakos tavo asmenybės ir pomėgių formavimuisi?
- Geras klausimas. Šiaip, nemanyčiau. Na, tam tikros aplinkybės mokykloje, ten draugai ir t.t. kažkiek turėjo įtakos mano asmenybės augimui. Kai išeisiu iš šios mokyklos, jos pasiilgsiu, nes esu nostalgiškas žmogus. Tikrai bus, ką prisimint, ir ko pasiilgti.
• Kaip jauteisi atsidūrusi kitoje interviu pusėje? Ar labai pasikeitei nuo vienuoliktokės savęs, kuri kadaise kalbindavo abiturientus?
- Aš kalbinau tik dvi merginas, aišku, norėjau ir daugiau. Galvojau pakalbint savus dvyliktokus, bet kažkaip, atrodo, kad aš jų nepažįstu tiek, kad galėčiau gerai atskleisti jų asmenybes su užduodamais klausimais. O lyginant vienuoliktokę ir dvyliktokę save, tai nepasakyčiau, kad labai daug kažkuo pasikeičiau, tik kai kurie dalykai pradeda labiau erzinti ir ima nusibosti, norisi kartais baigti greičiau mokyklą, išsikraustyti ir pradėt naują gyvenimo etapą. Gal truputį protingesnė pasidariau, bet nedaug pasikeičiau.
• O nuo devintokės savęs ar daug skiriesi?
- Nuo devintos klasės tikrai pasikeičiau, tada, pamenu, buvau tokia emo. Kai atėjau į gimnaziją, kelis mėnesius vaikščiojau į mokyklą visa juodai apsirengusi – juodos kelnės, juodi kerzai, juodas megztinis, dar juodai plaukus buvau nusidažiusi. Buvau visa pikta, visų nemėgau ir labai negatyvus žmogus buvau. Lyginant anksčiau ir dabar, šiuo metu esu tikrai labiau subrendusi ir kitaip į kai kuriuos dalykus žiūriu. Aš labai klasiokų nemėgdavau, mane jie labai erzindavo, o dabar kažkaip susigyvenom. Daugiau kantrybės, tolerancijos atsirado, išmokau patylėt, kai reikia, susilaikyt nuo nuomonės išsakymo. Tiesiog, išmokau džiaugtis tuo, ką turiu, pastebėt smulkmenas ir jomis pasidžiaugt. Dabar esu teigiamesnis, linksmesnis ir brandesnis žmogus.
• Jei galėtum po šio interviu palikti vieną mintį, kokia ji būtų?
- Tiesiog, gyvent ir džiaugtis. Kaip sako – gyvenk ir žvenk! Gyvent ir neapsikraut visokiausiais menkniekiais, neapsikraut, ką apie tave galvoja. Svarbu yra turėti savo tvirtą nuomonę, na, bet jei kažkas argumentuotai paaiškina, kodėl tavo nuomonė klaidinga, ir jei tai pasirodo, kad taip iš tiktųjų yra - tai mokytis iš to, eiti tolyn, bet, aišku, mokėti pastovėt už save, džiaugtis kol esame jauni. Man dar neatėjo ta realizacija, kad aš jau dvyliktoje klasėje, kad liko tik pusmetis iki mokyklos baigimo. Bet ta realizacija tikrai vėliau ateis, todėl tą nerūpestingą laiką stengiuosi išnaudot, kol dar nėra labai didelių atsakomybių ir juo džiaugtis.
Po pokalbio su Kamile pakalbinau jos istorijos mokytoją Jūratę Musteikienę, kad geriau pažvelgtume į šios kūrybingos abiturientės kasdienybę ir savybes. Mokytoja pasidalijo savo įžvalgomis, atsakydama į keletą klausimų apie Kamilę. Štai jos mintys:
• Kaip manote, ar Kamilė būtų iš tų žmonių, kurie aktyviai dalyvautų svarbiuose Lietuvos istorijos įvykiuose, jei būtų gyvenusi tuo metu? Kokiame Lietuvos praeities įvykyje, manote, kad tikrai sutiktumėte Kamilę?
- Manau, Kamilę prieš 35 metus būčiau sutikusi prie parlamento. Barškintų gitara su keletu draugelių, ar stovėtų minioje ir skanduotų - Lie-tu-va!
• Kokioje situacijoje Kamilė labiausiai atsiskleidžia?
- Mąstau, kad Kamilė iš tų žmonių, kurie iki galo niekada, niekam neatsiskleidžia... Nors labai tiesmukiška atrodo... Įdomu su ja kalbėtis, pasijuokti. Eičiau su ta mergiote „ant žygdarbių"!
Kamilę ir istorijos mokytoją kalbino Arūnė Juodelytė
