Gražią bei saulėtą pavasario dieną kviečiame stabtelėti ir susipažinti su dar viena ypatinga mūsų gimnazijos abituriente – Kotryna Šližyte. Ši gimnazistė spinduliuoja ramybe, nuoširdumu ir gebėjimu visur įžvelgti gėrį. Kviečiame paskaityti ir kartu pažinti Kotrynos mintis, patirtis bei jausmus!
• Jei galėtum save palyginti su augalu – koks jis būtų ir kodėl būtent jis geriausiai tave atspindi?
- Hmm, apie šitą klausimą ilgai galvojau ir nusprendžiau, kad, galbūt, save galėčiau palygintu su saulėgrąža. Taip nusprendžiau dėl to, kad žinau tokį gana įdomų faktą, jog saulėgrąžos žiedas dienos metu seka saulę ir pagalvojau, kad tai galėtų atspindėti mane, nes esu toks žmogus, kuris yra linkęs ieškoti gėrio visose situacijose. Tad palyginau saulę su gėriu ir pagalvojau, kad dėl šios priežasties saulėgrąža galėtų atspindėti mane.
• Kas tau labiausiai padeda atsipalaiduoti po sunkios dienos?
- Anksčiau labai mėgdavome su tėčiu ir mama pasivaikščioti. Mes gyvename labai netoli miško, o tas miškas būdavo kaip atsipalaidavimo vieta. Ten būnant net ir tos mintys išsivalydavo po sunkios dienos ir miegas kokybiškesnis būdavo. O dabar per tuos didžiuosius šalčius pasivaikščiojimas tapdavo ne toks lengvas, tai dabar daugiau laiko praleidžiu namie. Turime tris šuniukus, tad leidžiu Laiką su jais, ir, šiaip, su draugais ir šeima. Tai manau, namai tokia labai saugi vieta, kur labai lengva atsipalaiduoti po sunkios dienos.
• O gal yra koks nors pomėgis, kuris padeda atsipalaiduoti?
- Labai paprastas pomėgis yra tai, kad labai mėgstu žiūrėti serialus. Jei būna kokios nors atostogos, tai, realiai, per atostogas labai daug serialų serijų sužiūriu. Tai man labai padeda pailsėti nuo mokslų ir streso. Manau, kad serialų žiūrėjimas, ypač jei labai geras serialas, tikrai labai gerai atpalaiduoja.
• Ką naujo norėtum išmokti artimiausiu metu ir kodėl būtent tai?
- Jau gana senai su tėvais pamėgome žiemos sporto slidinėjimą. Anksčiau visą laiką slidinėdavau slidėmis ir žiūrėdama į snieglentininkus galvodavau, kad jie tikrai kietesni už mus. Labai norėjau išmokti čiuožinėti snieglente, bet neatrasdavau laiko ar, tiesiog, neprisiruošdavau, tai labai norėčiau artimiausiu metu, kai gausiu galimybę, tai padaryti!
• Kokį vaikystės žaidimą prisimeni geriausiai? Gal gali pasidalinti kokiu nors smagiu prisiminimu?
- Labiausiai prisimenu lauko žaidimus, tokius kaip „tuku tuku“, juos mėgau žaisti su sese ir pusbroliais, kartais ir draugai prisijungdavo! O kortų žaidimų mėgėja niekada nebūdavau, man labiau patikdavo tos aktyvesnės veiklos. Nežinau, ar turiu prisiminimų konkrečiai susijusių su šiais žaidimais, bet iš vaikystės labai ryškūs atsiminimai iš to, kai būdavau pas močiutes. Nemažai savo vaikystės ten praleidau, labai mėgdavome ten atostogauti ir lesti laiką su pusbroliais, draugais. Toks juokingesnis prisiminimas iš vienos močiutės, kadangi ji labai nemėgsta varlių, tai mes su pussesere sugalvojom nueiti prie prūdo ir močiutei jų pririnkti, šį prisiminimą visąlaik smagu prisiminti! O pas kitą močiutę, senelis padarydavo labai gražias mūsų lėlėms lovytes, tai mėgdavome su jomis pažaisti, šis prisiminimas labai nostaligiškas.
• Ar per šiuos ketverius gimnazijos metus įgyvendinai kokią nors savo svajonę? Jei taip – kokią?
- Nemanau, kad ši svajonė jau yra įgyvendinta, bet, manau, gimnazijoje jos siekiu kiekvieną dieną, o tai būtų - nebijoti šnekėt viešoje vietoje, ar reikšti savo nuomonę. Pastebiu, kad namuose, su artimais žmonėmis labai laisvai kalbu ir reiškiu visą savo nuomonę, ką aš galvoju, bet, kai tik išeinu į kokią viešą erdvę, jaučiu tokį nepatogumą sakyti savo nuomonę, kalbėdama nesijaučiu taip drąsiai. Gimnazijoje pastebėjau, kad su kiekvienais metais vis lengviau šneku. Per pamokas sakau atsakymus, nors anksčiau labai bijodavau tai daryti, bijodavau suklysti, o dabar pastebiu, kad vis daugiau reiškiu savo nuomonę ir ne taip bijau kalbėti viešoje erdvėje. Manau, kad tai labai svarbus žingsnis prieš išeinant iš mokyklos, nes laukia daug išbandymų, kuriuose, manau, reikės išreikšti savo nuomonę ir nebijoti šnekėti.
• Jei tavo mėgstamiausia veikla taptų pamoka – kokia ji būtų? Papasakok.
- Ilgai apie šitą galvojau, tai, galbūt, nėra pati mėgstamiausia mano veikla, bet tai būtų - pamoka gamtoje. Manau, kad išėjimas į gamtą su mokytojais ir klasiokais ir pažinimas augalijos, gyvūnijos galėtų tapti labai gera pamoka mums, kai aplink mus tiek daug gražios gamtos. Galvoju, kad tai nebūtų labai sunku ir įtrauktų vaikus į gamtos pažinimą, į pačią gamtą ir tai galėtų tapti jų nauju pomėgiu. Tokia pamoka man labai patiktų.
• Ar buvo egzaminas, kuris tau kėlė mažiau streso nei kiti?
- Nebuvo tokio vieno konkretaus, bijau visų vienodai. Galbūt, yra vieni, kurie kelia daugiau streso, bet tie egzaminai yra toks dalykas, kur jeigu pasiruoši, tai jautiesi tiesiog drąsiau juos atlikdamas. Ruošiuosi visiems vienodai (bent jau stengiuosi), tai, manau, dėl to visų bijau lygiai taip pat. Bet labiausiai bijojau kalbėjimo dalių, nes, atrodo, kai rašai tu gali dar ilgiau pagalvoti, o kalbėti tu turi visiškai toje vietoje ir tuo metu, tai labai baisu, kad nežinosi, kokios nors minties. Tai šie buvo egzaminai, kurie kėlė daugiausia streso, o tos visos kitos dalys atrodė lengvesnės.
• Dalyvavai dvyliktokų šimtadienio spektaklyje „Laiko tėkmė“. Kaip jauteisi būdama scenoje?
- Pačioje scenoje buvau ne pirma kartą, esu vaikystėje lankiusi šokius, dainavimą, tai per visas šventes būdavau scenoje, bet šį kartą jaučiau daugiausia streso, nes buvo didesnė auditorija ir daugiau pažįstamų žmonių. Pats laikas ant scenos praėjo labai greitai, viskas prabėgo per keletą sekundžių, bet prisiminus šimtadienio spektaklį ir tai, kad padėjau jį įgyvendinti, užplūsta labai geros emocijos. Tikrai nesigailiu dalyvaudama spektaklyje ir skatinu visus irgi aktyviai dalyvauti tokiose veiklose, nebijoti scenos!
• Ar jau pradedi suvokti, kad mokyklos baigimas visai čia pat?
- Atsimenu, kad planuojant praeitų metų dvyliktokų šimtadienį atrodė, kad čia turime labai daug laiko, dar daug nuveikti, o visas tas laikas praėjo labai greitai. Kai mokslo metų pradžioje pradėjome organizuoti šimtadienį, tai ir atėjo tas supratimas, kad jau nebe už kalnų mokyklos baigimas. Dėl mokyklos baigimo tuo pačiu metu yra ir liūdna, bet ir su smalsumu žiūriu į ateitį, kas manęs laukia toliau.
• Kaip įsivaizduoji save praėjus 5 metams po mokyklos baigimo?
- Norėčiau sakyti, kad būsiu su diplomu rankoje ar kažką tokio, bet, manau, kad tai tikrai nėra svarbiausias dalykas gyvenime. Tikiuosi, kad praėjus penkiems metams po mokyklos baigimo taip pat atkakliai sieksiu savo svajonių, užsispyrusiai bandysiu perlipti per visas baimes. Taip pat tikiuosi, kad taip ir toliau matysiu gėrį, gerumą ir jo visur ieškosiu. Dar viliuosi, kad didžiuosiuosi jau savo naujais pasiekimais. Tokią save įsivaizduoju – nepasiduodančią, geroje ir draugų kupinoje aplinkoje.
• Jei galėtum įsirengti savo kambarį bet kuriame mokyklos kabinete – kurį pasirinktum ir kodėl?
- Manau, kad labai jaukų kambarėlį įsirengčiau Reginos Pipirienės kabinete, nes pastebėjau, kad pro to kabineto langus labai atkreipiau dėmesį į besikeičiančią gamtą. Pastebėjau, kad ji labai gretai kinta, kai visus šalčius pakeitė šilti orai, viskas praėjo itin greitai. Taip pat per literatūros pamokas labai atkreipiau dėmesį į gamtos grožį. Apskritai, Jono Biliūno gimnazija yra apsupta gamtos ir medžių, bet per to kabineto langus aš ją pastebiu geriausiai. Tame kabinete jaučiu labai gerą atmosferą, ramybę ir susitelkimą į mokslą. Manau, kad ten mano kambarėliui būtų tikrai jauki ir gera vieta.
• Ką apie save supratai tik per paskutinius metus gimnazijoje?
- Per paskutinius šiuos metus apie save supratau daugiausiai. Vienas iš tų dalykų buvo tai, kad labai mėgstu bendrauti su žmonėmis ir tai, kad man labai patinka pajuokauti, ryte pasisveikinti ar nusišypsoti prasilenkiant su gimnazijos bendruomene. Visa tai sukūrė draugiškesnę aplinką ir į mokyklą visada išeinu su geresne nuotaika, kai prisimenu, kad su kuo nors pasisveikinsiu, nusijuoksiu. Manau, atėjo tas supratimas, kad moku bendrauti, nes anksčiau prasilenkus su bendraklasiais neateidavo mintis, kad gal reiktų pasisveikinti, ar dar ką nors. Tai nebūdavo dėl to, kad nenorėdavau, o taip galvodavau dėl tos baimės - ką kitas apie mane pagalvos. Tik šiais metais man pasirodė draugiškesnė aplinka, o tai irgi labai svarbus žingsnis išeinant iš mokyklos, nes jausiuosi drąsesnė žmonių būryje.
• Ar labiau bijai nesėkmės, ar vis dėlto renkiesi bandyti, net jei gali nepasisekti?
- Vienareikšmiškai esu linkusi bandyti, nei bėgti nuo nesėkmių. Manau, kad tos nesėkmės man būna lyg pamokos. Man atrodo, jeigu nebandai, nesistengi tobulėti, tai ir lieki toje pačioje vietoje, nejudi į priekį. Na, pavyzdžiui, labai panaši situacija buvo su pirma anglų kalbos egzamino dalimi, ji labai nepasisekė ir ta antra dalis galėjo nepasisekti, bet nebuvo minčių nebandyti, nes, galbūt, tai atves iki kažkokios sėkmes. Manau, kad tik bandydama tobulėju ir tai yra labai svarbu gyvenime. O bandyti yra geriau, nei gailėtis nepabandžius.
• Ko norėtum palinkėti būsimiems pirmokams, kurie tik pradės savo kelią mokykloje? O gal turi kokį posakį, kuris ir tau padėjo, kai buvai jaunesnė?
- Manau, kad labai lengva man sakyti, bet linkiu nebijoti - nebijoti bendrauti su klasiokais ar mokytojais, nebijoti priimti kokius nors iššūkius, naujas patirtis. Posakis tai galbūt būtų toks, kad geriau pabandyti ir suklysti, nei nebandyti ir gailėtis. Pati sau šį posakį labai dažnai kartodavau, kai atsirasdavo naujos galimybės. Labai gerai prisimenu, kaip aš pati bijojau pirmoje klasėje ateiti į gimnaziją, nes visi atrodė tokie vyresni už mane, bijodavau net į koridorius išeiti, kad netyčia nepasitaikyti kuriam po kojom! Labai linkiu suprasti, kad mokykloje nei vienas nesate priešais su kažkuo, visi esate mokiniai toje pačioje gimnazijoje. Tuo labiau nesate priešais su mokytojais - jie visąlaik bandys padaryti, kad jums būtų tik geriau, bet jų klausyti irgi yra labai svarbu.
Po šilto ir nuoširdaus pokalbio su Kotryna norėjosi ją pažinti dar giliau – ne tik per jos pačios mintis, bet ir per žmogaus, kuris gimnazijoje matė jos augimą kasdien. Todėl pakalbinome ir jos lietuvių kalbos mokytoją Reginą Pipirienę. Ji sutiko pasidalinti savo įžvalgomis apie Kotryną ir atsakė į keletą klausimų. Štai mokytojos atsakymai:
• Jei Kotryna būtų literatūros veikėja – kokia ji būtų?
- Kotryna yra jauna, graži mergina. Ji sumani, stropi, santūri, mandagi, kukli, labai geros širdies, mylinti ir mylima. Mano nuomone, Kotryna įkūnija senovės graikų asmenybės idealą: graži ir gera.
• Kas jai sekasi natūraliai, be didelių pastangų?
- Man atrodo, kad jai natūraliai, be jokių pastangų sekasi būti gerai, skleisti ramybę ir gėrį.
Kotryną ir lietuvių kalbos mokytoją kalbino Arūnė Juodelytė
