Akimirksniu praūžus Velykų atostogoms, vėl grįžtame prie „Dvylikto Biliūnkalnio laiptelio“ pokalbių. Kviečiame paskaityti apie šią asmenybę, kuri savo idėjomis, kūrybiškumu žavi aplinkinius. Šiandien čia su mumis – abiturientė Vanesa Bedrovaitė!
• Koks žmogus esi draugų apsuptyje?
- Na, realiai tai priklauso nuo kokių draugų. Aš galiu būt visokia, atrodo. Kartais būnu rami. Pastebėjau, kad man, kai esu dviese su kažkuo būna labai linksma, kai aš turiu energijos, bet mėgstu būti ir didesnėje grupėje, nes tada net neprivalai kalbėti, tu gali būt tas stebėtojas. Tai jo, arba aš būnu labai rami, arba aš ten nesąmones darau kažkokias (juokiasi).
• Ką norėtum, kad kiti žinotų apie tave, bet dažnai nedrįsti to parodyti?
- Ai, jaučiu nieko. Aš kažkaip stengiuosi negalvoti taip apie kitus žmones, kad norėčiau labai, kad kažką tai žinotų apie mane. Man patinka, kai žmonės patys, tiesiog, susidaro įspūdį ir šiaip, aš jiems parodau tą, ką noriu parodyti... Dažniausiai.
• Kokią muziką klausyti tau labiausiai patinka? Ar ji tave atspindi?
- Šiaip aš mėgstu visai klausyti daug roko, alternatyvaus roko, šiaip ir metalo klausau. Aš manau, kad tos tokios dainos, kur žmonės rėkia dainose (juokiasi). Na, nerėkia dainose, bet kur yra labai toks didelis pyktis, arba didelis liūdesys. Jaučiu, kad iš išorės manęs tokia muzika tikrai neatspindi, bet tokių dainų pagrinde klausau.
• Toliau, kokį bruožą labiausiai vertini savyje, o kurį galbūt norėtum pakeisti?
- Hmm, realiai... Mano tas užsispyrimas ir toks perfekcionizmas. Taip pat nepasitenkinimas tiesiog dalykais, atrodo, kad jis tuo pačiu yra toks teigiamas bruožas, nes jis mane veda į priekį, bet, atrodo, aš daugiausiai ir kankinuosi dėl to bruožo, nes visada yra negana, visada gali būti geriau. Jo, tai jaučiu čia taip paradoksalu ganėtinai. Tai ir mėgstamiausias bruožas, bet tuo pačiu jis mane kankina. Tai va.
• Ar galėtum priskirti kokį nors mokytoją, kuris paliko stiprų įspūdį? Kuo jis tau ypatingas?
- Tikriausiai Renata. Man Renata yra kažkas tai wow tiesiog... Nors ji ir nėra baigus kažko tai su kinu, bet kai tik nuvažiuojam į kokius renginius, mes visi taip džiaugiamės, kad mes turim Renatą (juokiasi). Ir ji , šiaip, toks autoritetas atrodo.
• Ne vienerius metus buvai mokslo pirmūne šioje gimnazijoje, tad kaip tau pavyksta išlaikyti tą tokį mokymosi tempą ir gerus rezultatus?
- Atsimenu, devintoj klasėj, tai net nereikėjo stengtis, labai lengva buvo. Aš net nežinojau, kad yra toks dalykas. Man ten, pamenu, parašė, kad įkėlė, tai nustebus buvau. O dabar tai... Aš ten ant plauko realiai ta pirmūnė esu. Net nėra, kad labai stengiuosi, bet vat trimestro gale, jeigu jau matau, kad ten trūksta vieno kokio pažymio, ar dviejų, tai kažkaip tai pasistengiu, bet jau labai sunkiai.
• Ar aplankysi mokyklą po jos baigimo? Jei taip, kokią vietą ar žmogų aplankysi pirmiausia?
- Tai, aš manau, kad jo. Aišku, biblioteką. Aš kažkaip norėčiau labiau subręst ir tada, pavyzdžiui, pakalbėti su kokia Pipiriene, nes ji tai tiesiog irgi toks autoritetas. Ir toks jausmas man kartais, kad man neužtenka brandos kalbėt su ja (juokiasi). Aš norėčiau būti tokia subrendus, kad ji būtų mano lygio pašnekovė. Būtų labai įdomu.
• Kaip nusprendei prisijungti prie bendraamžės rengiamo spektaklio šimtadienyje? Kaip Jums kilo idėja?
- Aš atsimenu, mums pasakė, jog galim pasirinkti rengti spektaklį, nors nebebuvo režisieriaus. Pamenu, iš pradžių aš turėjau labai paprastą idėją ir tada pamačiau, kad ir Elžbieta nori kurti spektaklį. Man Elžbieta visada atrodė tokia, kuri labai gabi, ir pasirodė, kad ji galėtų kažką tai wow padaryti, jeigu norėtų. Tada mes susirašėm. Taip gavosi, kad mes abidvi labai labai norėjom parengti spektaklį.
• Kokios emocijos buvo užvaldžiusios, kai jūs vaidinote spektaklyje prieš visą mokyklą?
- Ten buvo insane (angl; beprotiška)... Buvo kažkas wow, nežinau. Aš ten pamenu naktį prieš, tai taip sunku buvo užmigt, aš net, atrodo, sapnavau, gal tris kartus, kaip eina tas spektaklis, nuo pradžios iki galo. O po to tai žiauriai gerai buvo, nes viskas taip gerai gavosi ir, atrodo, netgi geriau, negu galėtų būt. Visi žmonės tokie faini, mes visi susibendravom. Sunku net apibūdint, bet čia tiesiog didžiausias dalykas, ką galėjau padaryti mokykloj, ir pati sau tą įrodyti. Labai geras jausmas buvo.
• Girdėjau, kad sukūrei muziką vienai spektaklio scenų. Tai plačiau papasakok, kas tave įkvėpė? Pasidalink kūrybos procesu.
- Oi, čia tas, kur buvo tiesos drąsos scena, kur šoko Elžbieta. Tai aš jį sukūriau, čia buvo, man rodos, pirma melodija, kurią sukūriau. Ir pamenu, kad mane draugė paskatino kažką tai kurti, nes prieš tai aš išvis nieko nedarydavau. Ir vienu momentu buvau labai blogoj būsenoj, labai prastai jaučiausi, tada aš ir pabandžiau kažką tai. Tai jo... Aš pamenu, kad tas tiesiog iš liūdesio, iš skausmo labiau gimė. Ir man iš pradžių net nepatiko. Aš nusiunčiau draugei. Ji sakė, kad gražu, bet aš tokia, ai, aš ten net nenoriu klausyti ir taip toliau. Po metų, mes su Elžbieta pradėjom tą spektaklį daryti ir žinojom, jog naudosim savo muziką. Tada ir prisiminiau, kad aš tą turiu. Iš pradžių bijojau labai, po to išdrįsau ir parodžiau Elžbietai. Ir taip gavosi, kad įdėjom.
• Kokią gyvenimo pamoką mokykloje išmokai ne iš vadovėlio, o iš savo ar draugų patirties? Pasidalink su kitais.
- Gal skambės labai paprastai, bet tiesiog, mažiau kreipti dėmesį į kitus žmones. Tiesiog, aš pastebėjau vienuoliktoj klasėj, pradėjau viską labiau daryti dėl savęs, kas man patinka ir mažiau kreipiau dėmesį į kitus. Atrodo, taip pasikeičia viskas, atrodo, netgi ir žmonės atsirado prie manęs artimesni, su kuriais man žymiai geriau kalbėtis ir bendrauti. Ir tiesiog, toks geras jausmas, kai tu darai viską labiau dėl savęs .
• Kaip tau pavyko pasiekti šį tikslą, juk daugelis žmonių linkę sekti paskui minią ir elgtis taip, kaip yra įprasta?
- Negaliu tiksliai pasakyti, ten taip gavosi ganėtinai spontaniškai. Pagrinde, tai mano draugai pasikeitė, ir tas, man rodos, labiausiai ir daro įtaką, kad jeigu jautiesi kažkaip tai blogai, lyg norėtum būt geresnis, tai dažnai reiktų pasižiūrėti į aplinką, kas tave supa, ir kaip tu jautiesi su artimiausias žmonėmis.
• Jei turėtum galimybę sugrįžti vieną dieną mokykloje, tai kuri diena tai būtų ir kodėl?
- Jaučiu, tas spektaklis. Tiesiog, labai faina buvo, labai įsimintinas dalykas, kurį labai labai ilgai atsiminsiu.
• Dėl kokio gimnazijos dalyko tau tekdavo patirti didžiausią stresą?
- Aš pamenu, devintoje ar dešimtoje klasėje, tai aš daugiausiai stresuodavau. Nu, nėra, kad aš labai daug ką veikdavau, bet aš stresuodavau dėl kūno kultūros. Man labai nesiseka kūno kultūra ir aš labai bijodavau ten eiti, bet aš vis tiek buvau ta, kuri gerai mokosi ir turėjau eit į kūno kultūrą. Aš jos nekenčiu tiesiog (juokiasi). Ir jo, o šiaip tai, visi tarpiniai egzaminai vienuoliktoje klasėje, kuriuos turėjom, kur mes buvom kaip bandomieji triušiai. Atrodo, lietuvių kalbos kalbėjimas, tai ten buvo dalykas, kur aš jaučiausi labiausiai nepasiruošus kažkam gyvenime. Na, nesu dar tokio didelio streso patyrus, kur atrodo, tu ten eini ir net neįsivaizduoji, kas ten bus.
• Na, ir kaip pasisekė bandomieji egzaminai?
- Aš sakyčiau, kad visai gerai. Jo, tas pirmas lietuvių bandomasis labai baisus buvo, bet mus ganėtinai nuolaidžiai vertino. Ir aš net neatsimenu, ką aš ten kalbėjau. Aš ten prieš tai, kai reikėdavo ruoštis, aš kaip tik užstrikdavau, labai nekalbėdavau. O ten aš, atrodo, kažką nuolatos kalbėjau.
• Kas padėdavo tą stresą numalšinti?
- Ai, aš visada galvoju apie tai, kad vis tiek praeis ir tiek... Aš jaučiu, kad tas stresas man yra geras dalykas, nes aš kada stresuoju, aš labai stengiuosi dėl to. O po to, aš jaučiuosi labai gerai, kadangi aš vis tiek atidaviau visą save ir stengiausi.
• Ar yra veikla, kurią kadaise mėgai, bet dabar nebeužsiimi?
- Aš šiaip vienuoliktoj klasėj buvau pradėjus mokytis bosu groti. Ir aš ten, pamenu, labai norėjau, labai patiko. Aš tikėjaus, kad aš turėsiu kur grot, bet neturėjau, kur to daryti, tada ir dingo motyvacija. Aš tiesiog, turiu kažkokią tokią svajonę - pabūti kažkokios grupės narė ir groti bosu, turėt motyvacijos tam.
• Ar manai, kad ši tavo svajonė galėtų būti susijusi su tavo ateities karjera, planais?
- Nee. Aš nesieju kažkaip savo ateities su kažkokiomis meninėmis veiklomis. Nesijaučia, kad turiu tam potencialo.
• Kadangi priėjome ateities karjeros temą, ką galvoji nuveikti po dvyliktos klasės?
- Oi, aš per mažai, jaučiu, galvoju apie tai, aš net nieko nežinau. Mane visai domina psichologija, jeigu kaip studijos. Bet mano artimiausias variantas iš viso dabar niekur nestot ir tiesiog metus kažką paveikt. Gal norėčiau visai ar pasavanoriaut, kur nors, arba padirbt, kad vėliau stabilesnė jausčiaus. Žodžiu, aš dar neradau, ką noriu daryti, bet labai noriu rast.
• Na, o pabaigai... Palinkėk kažko nuoširdaus.
- Norėčiau palinkėti tiems, kurie lanko mokyklą ir bendraamžiams tai, kad nežiūrėti į dalykus labai vienareikšmiškai, kad ten, ai, man nepatinka, aš ir nedarysiu. Tiesiog bandykit imt kuo daugiau iš gyvenimo, nes taip dažnai būna, kad žmonės būna užsispyrę, kad ar jiems nesiseka kažkas, ar nepatinka. Tiesiog, nepraleist visokių galimybių, nes laikas bėga greitai.
Vanesą kalbino Arūnė Juodelytė
