Po neilgos pertraukos „Dvyliktas Biliūnkalnio laiptelis“ sugrįžta su dar viena įkvepiančia, kūrybiška, drąsia ir išskirtine asmenybe! Šįkart kviečiame susipažinti su ypatinga abituriente – Elžbieta Bugailiškyte. Kaip visada sakome – geriau vėliau nei niekad! Su naujomis idėjomis ir pavasarine nuotaika pristatome Jums dar vieną „Dvylikto Biliūnkalnio laiptelio“ interviu.• Kadangi tavo veikla yra dažnai susijusi su kūryba, ar vadini save menininke?
- Vilniuj yra ant pastato parašyta: „Visi yra menininkai, bet tik menininkai tai žino“, kažkas tokio. Aš pritariu šitai minčiai. Jo, visi yra menininkai, tai aš irgi esu! Tik vieni yra tie stereotipiniai menininkai, o kiti gali būti ne. Gali būti labai buitiškas menininkas, nebūtinai jis turi būti toks elegantiškas, plaukiantis, visokių yra. Gali būti labai grubus menininkas. Tai va, aš tikrai menininkė, savita menininkė.
• Ką tau duoda menas? Nuo kada supratai, kad tau tai patinka daryti, kad tai yra skirta tau?
- Šiaip, aš nepasižymiu labai originaliomis idėjomis kaip žmogus. Man atrodo, kad man menas sekasi tiesiog dėl to, nes aš iš prigimties esu drąsi, bet tokiu vaikišku būdu. Nu, ta prasme, aš nepagalvoju apie pasekmes kažką darant ir tiesiog impulsyviai kažką darau, pasakau ar bandau kažką sukurti. Nes man būna smagu. Tai man tas padeda kurti meną, nes aš turiu drąsos tą daryti, negalvoju, apie tai, ką kiti pagalvos - kaip tik, jeigu gausiu kokią nors reakciją, reiškia, kad tą žmogų paveikė. Man jau geriau žmonės neigiamai kalbės apie kokį nors kūrinį, negu apatiškai ir neutraliai į jį žiūrės. Kai pati kuriu, stengiuosi savo pačios jausmus paslėpti tarp eilučių, daryti daug sluoksnių, kad tik aš žinočiau, ką tai reiškia. Bet vis tiek, reikia pripažinti, kūrėjams svarbu pasidalinti ir parodyti kūrybą kitiems žmonėms, būti įvertintiems, kad kiti suprastų jų žinutę. Jeigu aš kuriu kažką kaip dainas, kurias norėčiau išleisti, ar ten spektaklis kažkoks, vat filmą kokį kurčiau, aš dažniausiai būnu tiesiog pasipiktinus, nes man baigiasi mano sąraše filmai, kuriuos aš noriu peržiūrėti, arba, pavyzdžiui, klausau dainų ir nerandu gerų dainų. Visas išklausiau, vienos labai geros arba nusibodusios, arba kitos išvis net negeros. Tada man ir sukyla tas noras, kad aš galiu pati sau pasidaryt tokią dainą, kokią aš klausyčiau ir mėgaučiaus, pagal kurią norėčiau šokti. Dažnai kuriu dėl to, nes aš nerandu pasaulyje kažko, kas man patiktų, ir aš tada noriu pati tokį kūrinį pasidaryti.
• Jeigu reiktų pasirinkti vieną meno kryptį, kurią vis dėlto pasiimtum?
- Vis tiek muzika. Kad ir kaip man patinka vizualiniai dalykai, ir aš pati esu visiškai vizualų žmogus, atrodo, nieko neatsimenu, kas garsu vyksta, bet vis dėlto muzikos įtaka man yra žymiai didesnė. Atrodo, kad aš esu daugiau kartų susigraudinus dėl muzikos, negu žiūrėdama filmą, spektaklį. Tai mane net muzika be žodžių, grojanti melodija, akordai, dėl kurių aš apsiverkiu, tai jau tikrai reiškia, kad man kažką paliečia. Kaip tik, netgi labiau paliečia, jeigu nėra žodžių muzikoje, o ji mane nukelia į tam tikrus prisiminimus.
• Kaip manai, ar jaunesnė tu laikytum save autoritetu, ar bent žmogumi iš kurio norėtum imti pavyzdį?
- Nemanau, nes jaunesnė aš buvau visiškai kitas žmogus, aš, kai buvau jaunesnė, buvau visiška perfekcionistė, labai daug rezultato siekiantis žmogus. Aš lankydavau pianiną, dalyvaudavau labai daug konkursų, šiaip gerai mokydavausi, dabar jau nelabai... Na, gerai kaip mano klasėj, bet nėra, kad aš ten pirmūnė ar kažką. Tai vis tiek, jaunesnė aš sakytų: arba aš dalyvauju ir laimiu pirmą vietą, arba nedalyvauju visai, jei žinau, kad nelaimėsiu - viskas arba nieko. O dabar aš visiškai sakyčiau, kad jei ir žinau, jog nelaimėsiu, man tas procesas yra daug svarbiau ir tas rezultatas visiškai nebesvarbu. Aš labai dažnai dabar darau tokius nepraktiškus sprendimus, vien dėl to, nes man tiesiog būna patirtis. Manau, kad jaunesnė aš tikrai nematytų manęs kaip autoriteto, bet man nerūpi, ką ji galvoja, nes ji nesupranta, kas yra iš tiesų gyvenimo prasmė (juokiasi).
• Ar kada nors slėpei kažką mokykloje, kad tilptum į tuos vadinamus „rėmus“? Ką ir kodėl?
- Nu, aš vis dar ir slepiu kai kuriuos dalykus, nerodau visko. Yra dalykai, kuriems tiesiog lemta būti paslėptiems, nes aš išvis galvoju, kad vis dar turiu tą baimę pasirodyti tokia neintelektuali ar nerimta, nes visąlaik man atrodo, kad mane tokią matė. Tai atrodo, viskas ką aš darau turėtų būti tarsi vienas šablonas to tokio rimto, intelektualaus, talentingo žmogaus. Bet , pavyzdžiui, nors aš ir muzikantė, mano muzikos grojarašty yra dainų, kur žmonės sakytų, kas čia per nesąmonė, ir ką tu čia klausai. Tai aš tiesiog tų dalykų ir nesidalinu, bet aš vis tiek juos darau paslapty (juokiasi).
• Ar yra koks nors tavo pasiekimas, kuriuo didžiuojiesi?
- Nu, jei realus dalykas, tai spektaklis. Aš niekada gyvenime nebuvau tokio ilgo, tęstino darbo padarius, na, projekto, kur dviejų mėnesių kūrybos procesas. Galima sakyti, kad tas Lisabonos filmas, kuris iškeliavo, bet aš į jį tikrai ne tiek dėjau pastangų, kiek į spektaklį su Vanesa. Mes, ten dvidešimt kartų pas mane buvom susitikusios, tiesiog Sucrej depresijos būsenoj nežinojom ką daryt, kvietėm mano mamą (juokiasi). Tai va, tikriausiai spektaklis, jeigu fizinis dalykas. O savyje kažkoks pokytis, tai, kad man patinka, kad aš atradau, kaip leisti kitiems mane priimti ir nebandyti žmonių sužavėti kažkaip, nes ypač dvyliktoj klasėj tas pasikeitė, kai atrodo, su Vanesa pradėjau bendrauti, man taip pradėjo patikt tai, ko aš anksčiau bijojau. Anksčiau aš bijojau kalbėti su nepažįstamais žmonėmis, kažkokį ten palaikyti lengvą pokalbį su klasiokais, bet dabar aš atrodo, to laukiu. Aš ateinu į mokyklą geros nuotaikos, ir aš ,atrodo, iškart noriu pakalbėt, užkalbint kažką, kartais aš jų net nepažįstu, nebendrauju, bet man norisi atsisukt, kažką pasakyt. Nesvarbu, kad tai nebus kažkoks tai gilus pokalbis, bet ,atrodo, kad faina tiesiog pabendraut, juoktis, šypsotis ir būt kartu toj bendruomenėj, man tas žiauriai patinka. Tai tiesiog, atradau, kaip drąsiai bendrauti ir net maloniai būti tyloje su žmonėmis.
• Kaip atsirado idėja sukurti spektaklį šimtadieniui? Kas jus įkvėpė?
- Šiaip tai, išvis Vanesos buvo idėja daryti spektaklį. Aš iš viso norėjau nusimuilint nuo tos užduoties. Nu, nes kai mus kvietė ten į tą susirinkimą, tų ,,aktyviųjų dvyliktokų”, tai niekas nenorėjo nieko kurti. Aš atsimenu labai gerai, mes stovėjom prie tokio stalo, ir aš išvis norėjau greičiau išsinešdinti, nes pas Kuprionienę kabinete ten buvo taip šalta, tai aš visa buvau susigūžus. Priėjo prie stalo ir pasakė, kad kadangi jūs nedarysit jokio spektaklio, nes režisieriaus nėra, tai va, mes jums atspausdinom keletą čia anekdotėlių apie mokytojus. Aš skaitau ir ten jie tokie... Nu, tiesiog…ne... Tada pamenu, Vanesa paėmė tuos lapus ir ji su tokia nusivylimo išraiška tyliai taip pasakė: „Aš galvojau mes spektaklį darysim...“ Niekas taip ir nieko nepasisiūlė, neprisiėmė. Tada buvo kita pamoka, matematika, aš priėjau prie Vanesos ir pasakiau, kad aš tau pritariu, kad spektaklis būtų geriau, kažką tokio. Tada man parašė Vanesa ar noriu daryt kartu. Ir pradėjom rašyti. Kažkaip, atrodo, dviese mes galėjom padaryt dar jautresnį variantą, nes tos beprotiškos idėjos gali visos atsimesti, nes kažkam nepatinka. Todėl reikia susirasti labai gerą kūrybinę komandą. Tai dėl to man labai patiko, kad su Vanesa tiesiog pradžioje užsidarėm nuo viso išorinio pasaulio ir dalinomės visokiais beprotiškais dalykais, visokiom nesąmonėm. Tiesiog, abi vieną kitą skatinom toliau, dar nesąmoningiau kažką prigalvot ir tada gavosi linksmai, surrealizmas. O vėliau, kai įjungėm daugiau žmonių į visa tai, buvo pats geriausias jausmas, kai jie pradėjo irgi kiekvienas savitumo įnešti, visi “rootinti” už spektaklį, pagaliau pasimatė ta jo vizija.
• Kokios pamokos turėtų būti mokomos mokykloje, bet nėra?
- Tikriausiai, visų pirma, kas man šauna į galvą iš tokių paprastų dalykų, tai finansinis raštingumas – mokesčiai ir visi šitie dalykai. Kitas, šiaip būtų įdomu, kokia savigyna, kažkas tokio, kad žmonės būtų labiau stipresni, kad mokintų netgi, pavyzdžiui, ir kokią smulkią merginą apsiginti prieš suaugusį vyrą. Na, čia vienareikšmiškai svarbu. Šiaip galvoju, reikėtų gal net kokią psichologiją įtraukt biškutį, ta prasme, apskritai, apie santykius su žmonėmis, nes pastebėjau mokykloj būna žmonių, kurie labai nežino kaip bendrauti, būna žmonės neskiria to formalaus bendravimo ir ne formalaus bendravimo. Apskritai, kažką su psichologija, santykiams išmokyti. Ai, ir dar reikėtų kokį nors apie sveikatą, sveiką gyvenseną, ko mes nelabai turim, mes tik fizinį turim, bet dabar jau tokiam amžiuje, dvyliktoj klasėj, kai ateina visos ligos, tai, manau, būtų reikėję žinoti anksčiau, kaip rūpintis savim. Aš, pavyzdžiui, tai nesirūpinau.
• Kaip manai, ar mokykla tau padėjo atrasti save, ar vis dėlto slopino tavo vidinį „aš“?
- Hmm, galima sakyti iš vienos pusės slopino, iš kitos pusės ne.
• Ar turėjai gimnazijoje žmogų, kuris tave įkvėpė, iš kurio norėjai semtis idėjų?
- Tai Renata. Na, apskritai, matyti Renatos visą tą gyvenimišką patirtį, ir kaip ji gali pasižiūrėjus į žmogų suprasti jo būseną ir gerai mokėti bendrauti su tuo žmogum. Man ,apskritai, labai įkvepiantis jos visas būvimas, kaip ji elgiasi, kalba su žmonėmis, kaip ji kažkokias idėjas generuoja. Aš daug iš jos išmokau ir man dar patinka, kad ji ne kaip autoritetas bendrauja su jaunimu, o ji tarsi bendro amžiaus žmogus kalba. Tai va, man tas patinka ir dėl to aš renkuosi Renatą, nes visi kiti mokytojai, jie dar tokie sukaustyti to formalumo. O kadangi Renatos čia yra biblioteka, galima bendrauti artimiau su tais mokiniais.
• Ar dar sugrįši į mokyklą pasilabinti? Kokį mokytoją aplankysi pirmiausia?
- Aš manau, kad užsuksiu, bet dar ne po metų, bet po dar ilgiau, nes aš noriu, kad didesnis, drastiškesnis pokytis būtų, kad aš ateičiau ir visiškai būčiau moteris. Reikia padaryt pertrauką nuo šitos mokyklos bendruomenės ir tada sugrįžčiau, kada būčiau pakankamai brandi ir ,atrodo, netgi to pačio lygio pašnekovė su Renata, su Pipiriene. Renata man iš tos pusės kaip įkvėpėja yra, pas ją ,tikrai, pirma norėčiau ateit. Norėčiau su Pipiriene pakalbėt, nes ,atrodo, kad jai tikrai labai rūpi žmonių pasirinkimai ir kas iš mūsų gausis.
• Ko labiausiai pasiilgsi išėjusi iš šios mokyklos?
- Aš gal pasiilgsiu to artumo, kurį jaučiu su šita mokykla, vis tiek, kai jau grįšiu, jau nebebus taip pat, žmonių nebebus tų pačių ir atmosferos tokios. Man jau taip pradėjo patikt būt dvyliktoj klasėj, nes aš atsimenu, devintoj dar nežinodavau, kuris ten kabinetas, bijojau supainiot, išvis bijojau gaut devynetą ar žemiau, o dabar, atrodo, kad man čia geriau negu namuose. Labai gera man čia, labai priėmiau šitą vietą ir man patinka.
• Pasidalink viena mintimi, kuri manai, kad padėtų kitiems.
- Aš pagalvojau, kad žemesnėse ar dešimtoj klasėj, aš buvau tokia, kad visus nemalonius įvykius ant autopiloto padarydavau, nu, kad aš va dabar čia atkentėsiu ir varau namo. Žvilgčiodavau į laikrodį per pamokas, bėgdavau miegoti per pertraukas. Kame esmė, ką aš supratau per šiuos metus, kad net ir nuo tų nemalonių dalykų nereikia atsijungti. Vis tiek reikia gyventi juose, nes būna žiauriai gera praėjus kuriam laikui, toks visko pilnas jautiesi.
Elžbietą kalbino Arūnė Juodelytė
