Po trumpos pertraukos Dvyliktas Biliūnkalnio Laiptelis sugrįžta su dar viena veiklia, talentinga ir ramybe spinduliuojančia abituriente Aiste Karčemarskaite. Kviečiame skaityti ir pažinti šią gimnazijos mokinę artimiau!
• Pastebėjau, kad jau ilgai lankai tautinius šokius, papasakok daugiau apie šį pomėgį.
- Mano susidomėjimas šokiais prasidėjo nuo tada, kai išmokau vaikščioti. Mama pasakojo, kad jau labai ankstyvoj vaikystėj šokau. Ir pati, atsimenu, būdama maža namuose rengdavau šokių pasirodymus tėvams ir visiems, kas apsilankydavo pas juos. Apsirengdavau suknelę, pasiimdavau mamos lūpdažį, svečius pasisodindavau ir taip demonstruodavau savo kūrybos šokius. Nuo to viskas ir prasidėjo. Nuo pirmos klasės ėjau pas Jūratę Šimkienę į baletą, buvo labai linksma ir tokia patirtis tik dar labiau įtraukė į šokį, bet po to iš baleto išaugau. Vėliau man vis dar buvo noras toliau šokti, lankyti baletą, bet tam Anykščiuose nebuvo tokių galimybių. Labai trumpai lankiau ir „Intrus“, tačiau neįsitraukiau į būtent tuos šokius, todėl išėjau. Kai baigėsi karantinas vėl nusprendžiau pradėti, ką nors lankyti. Apsispręsti man padėjo mama ir brolis. Mama skatino prisijungti prie tautinių šokių kolektyvo „Gojus“, o brolis dalijosi savo patirtimi, nes ir pats anksčiau šoko tautinius, pasakojo ir apie dainų šventę, tai mane įtraukė ir pati norėjau visa tai patirti. Taip pat tėvai paskatino, nes jie susiję su etnografine kultūra, su tuo aš užaugau ir tai man artima.
• Socialiniuose tinkluose dažnai matau įvairias nuotraukas, kuriose esi kartu su savo dainavimo kolektyvu. Papasakok, kaip prasidėjo tavo pomėgis dainuoti.
- Taip pat kaip ir šokis, dainavimas man yra labai svarbus pomėgis. Jau darželyje dainavau, o pirmoje klasėje pradėjau lankyti dainavimo kolektyvą. Buvo pauzė per karantiną. Tačiau devintoje ir dešimtoje klasėse dar nesupratau, kad man to trūksta, nes, nelankydama būrelio, dainuodavau namuose, mokiausi groti gitara bei pianinu, šio pomėgio neapleidau. Vėliau paskatinta vienos iš buvusių dvyliktokių, prisijungiau prie dainavimo kolektyvo ,,Puella’’. Dabar gailiuosi, kad anksčiau nepradėjau lankyti šio kolektyvo, nes man labai patinka mano įkvepianti, palaikanti vadovė, ten puiki atmosfera dainuoti.
• Ką svarbiausio tau duoda šie pomėgiai ir būreliai?
- Kartais būna sunku save prisiversti nueiti į dainavimą ar šokius, nes, pavyzdžiui, šokiuose reikia nuolat judėti, prakaituoti, o dainavime taip pat būna sunkių momentų, bet prisivertus ir išėjus iš tos komforto zonos, po jų būna taip gera, jaučiuosi dar labiau pailsėjus, išsikrovusi ir prisipildžius geros energijos. Visa tai suteikia dvasinę naudą, leidžia prisiliesti prie kultūros, meno. Taip pat mane šios veiklos išmokė gerai jaustis būnant scenoje.
• Kaip manai, ar pomėgiai geriau ugdomi lankant būrelius, ar juos galima sėkmingai plėtoti ir savarankiškai?
- Manau pomėgiai laisvai gali būti ugdomi ir savarankiškai, jei tikrai nuoširdžiai nori tai išmokti. Ypač šiais laikais tai kaip niekad lengva - internete yra daug naudingos informacijos, kuria gali naudotis, kad galėtum tobulinti norimą pomėgi. Tačiau norint gauti profesionalią nuomonę, išgirsti naudingą kritiką ir kolektyvo paskatinimą tai dar labiau padeda tobulėti.
• Ar prisimeni kokią nors skambučio dainą, iš gimnazijos, kuri tau labiausiai įstrigo? Kodėl ji išsiskyrė iš kitų?
- Man viena iš įsimintiniausių dainų buvo ,,Cola’’ - CamelPhat, ElderBrook. Man ši daina primena senąją dvyliktokų kartą, kai pati buvau devintokė ir viskas buvo nauja ir neįprasta. Apskritai, man labai patiko tos skambučių dainos, kurias leisdavo tada, kai buvau devintoje klasėje, jos iki dabar sukelia nostalgijos jausmą, primena įvairias akimirkas.
• Filmuojantis šimtadienio diss track klipe - kokį jausmą labiausiai prisimeni? Papasakok, kas labiausiai patiko šimtadienio šventės organizavime.
- Labai geri prisiminimai, fainas jausmas būti kūrybinės komandos dalimi. Iš pradžių rašėm žodžius su Vesta, bet prašėm ir kitų pagalbos, nes labai svarbu buvo žinoti daug informacijos apie būtent tuos abiturientus, žaismingai sudėlioti pačius žodžius. Buvau labai pasikūrus ????, man labai patiko visas kūrybinis procesas, nes buvo smagu matyti tai, kaip visi bendrai dirbo ir kėlė visokiausias idėjas. Daug juokėmės, dirbom, buvo ir bemiegių naktų. Taip pat buvo šiek tiek nejauku, kad po mūsų diss track’o kas nors supyks ar ne taip supras, nes nieko nenorėjom įžeisti, tačiau natūraliai žmonės labai skirtingai reaguoja.
• Ar pati lauki savojo šimtadienio?
- Šiaip nelabai, nes liks 100 dienų iki egzaminų, bet pačios šventės tai tikrai laukiu. Kiek girdėjusi iš kitų kartų, kad visad būna labai smagi šventė ir palieka daug gerų atsiminimų. Džiugu, kad mokykla puoselėja tokias tradicijas.
• Jei galėtum sukurti mokyklos tautinių šokių kolektyvą, kurį sudarytų tik mokytojai, kokius mokytojus pasirinktum?
- 100% pasirinkčiau Loretą Mikalauskienę, ji labai geros ir stiprios energijos žmogus bei labai pozityvi. Neringą Cimbalistienę, nes ji yra muzikali. Be abejo, kuratorę Miglę. Dar pasirinkčiau Gintarą Ražanską, nes jis yra lankęs ,,Gojaus’’ kolektyvą.
• Kas tavyje labiausiai pasikeitė per pastaruosius kelerius metus, kai pradėjai lankyti Biliūno gimnaziją?
- Negalėčiau sakyti, kad pasikeičiau kardinaliai. Manau visada keičiuosi, vis kažkame tobulėju, kažką naujo suprantu iš patirčių. Bet dažniausiai tenka mokytis iš savo klaidų. Dar vienas dalykas yra tai, kad mano laiko suvokimas stipriai pasikeitė. Kai būdavau devintoje klasėje, galvojau, jog turiu dar daug laiko, o dabar matau, kad gimnazijoje jau finišo tiesioji… Būtent dėl to supratau, kad būtina vertinti laiką, džiaugtis dabartimi ir optimistiškai laukti ateities.
• Ar tave gąsdina mintis, jog baigsi mokyklą, ar vis dėlto lauki to?
- Vis dėlto laukiu. Noriu patirti savarankišką gyvenimą, pajausti laisvę. Bet tuo pačiu ir jos bijau.
• Jei galėtum palikti vieną mintį po šio pokalbio kitiems gimnazistams, kokia ji būtų?
- Galėčiau savo žodį skirti devintokams. Pasakysiu tai, ką man sakė kiti gimnazistai, buvę dvyliktokai - mėgautis, nes laikas prabėga labai greitai.
Tam, kad Aistę pažintume plačiau, pakalbinau jos Kuratorę Miglę. Kuratorės atsakymai papildo pačios Aistės pasakojimą ir leidžia geriau suprasti, kokia ji yra kasdienybėje. Štai Miglės atsakymai į užduotus klausimus:
• Kaip Aistė kasdienybėje reaguoja į iššūkius ar klaidas?
- Aistė yra labai paslaptinga, kūrybiška ir švelni asmenybė. Jos reakcija į iššūkius ir klaidas priklauso nuo to ar iššūkį ji pati išsikėlė, ar jis primestas. Jei tai jos pačios sumanymas - ji atkakliai jo sieks ir sutiktas klaidas priims, ištaisys ir tikslo pasieks. Priešingai elgsis, jei tai vyks prieš jos valią.
• Kokią energiją Aistė atsineša į šokių pamokas ar įvairias veiklas?
- Nemačiau Aistės piktos, nemandagios. Ji visada spinduliuoja pozityvumu, bet nedaro to, ko nenori. Ji energiją "taupo" savyje, manau atviriau dalinasi mažame draugų rate. Veiklose Aistė moka save pasaugoti, turbūt tai daro sąmoningai, nes jų turi pakankamai. Kiek pamenu, visuose mūsų renginiuose ji kuria, vaidina, šoka, dainuoja.
Aiste, linkiu tikėti ir būti savimi!
Pakalbinau ir Aistės ilgametę draugę Vestą. Štai, ką atsakė Vesta:
• Ką ilgametė draugystė su Aiste tau reiškia?
- Kadangi su Aiste esame draugės jau nuo darželio laikų, tai man sunku net įsivaizduoti gyvenimą be jos. Ši draugystė man ne tik reiškia neišsemiamą rūpestį ir meilę, bet ir saugumą, žinojimą, jog šalia visada turi žmogų, su kuriuo gali kalbėtis iki ryto, kartu veikti absoliučiai bet ką ir visada mėgautis laiku praleistu kartu.
• Kokia akimirka su Aiste tau labiausiai įstrigusi?
- Yra tikrai neviena man gerai įstrigusi mudviejų akimirka, bet pirma šovusi į galvą tikriausiai akimirka iš šios vasaros, kai kartu skridome atostogų, tai buvo pirmos mūsų atostogos tik dviese! Kol sėdėjome oro uoste ir laukiame savo skrydžio užplūdo toks keistas, bet malonus jausmas, nes supratau, jog žmogus, kuris šalia manęs nuo ankstyvos vaikystės tapo žmogumi, su kuriuo dabar galiu keliauti, kalbėti ir toliau augti! Pasijutau labai dėkinga dėl galimybės patirti tokią draugystę!
• Ką Aistė daro geriausiai, bet pati to galbūt neįvertina?
- Manau, jog jai puikiai sekasi paguosti ir patarti, ji pati tikriausiai net nepastebi, bet jos žodžiai labai padeda ir nuramina, ji visada supranta, jeigu kitas žmogus yra nusiminęs ar uždaresnis nei įprastai. Vien tas pastebėjimas, jau padeda, nes taip ji parodo, jog jai rūpi.
Aistę, Vestą ir Dvyliktokų Kuratorę kalbino Arūnė Juodelytė
