Šiandien Dvylikto Biliūnkalnio laiptelio skaitytojams pristatome abiturientę Vestą Bartulytę – brandžiai mąstančią, nuoširdžią, kūrybingą ir aktyviai gimnazijos gyvenime dalyvaujančią mokinę. Kviečiame paskaityti jos įkvepiantį interviu!
• Jei būtum prieskonis - kuris būtum ir kodėl?
- Aš paklausiau mamos ir draugės, kažkodėl abi atsakė, kad čili. Jos negalėjo paaiškint kodėl, bet iš abiejų gavau tą patį atsakymą.
• Girdėjau, kad mėgsti gaminti. Papasakok daugiau apie šį užsiėmimą.
- Gaminti man patinka jau ganėtinai ilgai ir nors atrodo, kad tai veikla, kuri padeda man nusiraminti ir kelia daug džiaugsmo, bet ,iš tiesų, ji ne visada tampa tik nusiraminimas. Jei kas nors bando suktis virtuvėje tuo pat metu, kai ką nors gaminu, iš tiesų, dažnai tampu labai irzli ir net pikta. Ir šiaip, sau išsikeliu nemažai lūkesčių ir standartų gamindama ką nors naujo, o kai kas nors vyksta ne taip, kaip įsivaizdavau, kartais mane tai veda ir link nusivylimo ar susierzinimo. Bet vis tiek galėčiau teigti, jog tai vienas iš brangiausių ir mylimiausių mano hobių!
• Kaip atradai šį pomėgį?
- Aš sakyčiau, kad čia tas pomėgis, kuris kyla iš to, jog nuolat sukiesi virtuvėje šalia mamos ir kažką padedi, o po to tai tampa hobiu.
• Kokiu gaminiu, kurį pagaminai, labiausiai didžiuojiesi?
- Tikriausiai tas, kurį gaminau Kalėdoms – karamelizuotų pekanų sūrio pyragas. Recepte buvo labai daug žingsnių, nes reikėjo gaminti ir karamelę, viską dėlioti, kepti ir visa kita. Pirmą kartą dariau tokį sudėtingą ir daug žingsnių reikalaujantį pyragą, kuris pavyko ir labai patiko!
• Ar esi pagalvojusi apie metų pertrauką po mokyklos baigimo? Papasakok daugiau apie ateities tikslus.
- Gap year’as man visada atrodė kaip labai patrauklus variantas, bet kiek save atsimenu, tai kiekviename gyvenimo laikotarpyje turėjau kažkokių karjeros svajonių. Šiuo metu, mane irgi domina ne viena studijų kryptis, tai manau, jog mano pasirinkimas bus studijos! Dabar pirmoje vietoje yra ikimokyklinė pedagogika. Aišku, turiu ir daugiau variantų - vienas iš jų yra žurnalistika, daug kas sako, jog man tiktų tokia profesija. Mane taip pat domina ir lietuvių filologija.
• O kas įtakojo tai, kad ikimokyklinio ugdymo pedagogika tau yra pirmas variantas?
- Galbūt tai, kad jau trejus metus vasaromis dirbu darželyje ir man šis darbas yra labai arti širdies, jis man labai patinka. Kai teko dirbti tokį darbą, man jis pasirodė labai svarbus ir reikalingas.
• Kadangi prakalbome apie darbą vasaros metu, ką manai apie dirbančius mokinius?
- Aš manau, kad labai svarbu dirbti kokį nors darbą paauglystėje, ne tik dėl pinigų, kas jau yra gana svarbu, kai pajauti šiokį tokį savarankiškumą, bet manau, darbas taip pat padeda apsispręsti ir dėl studijų, kai tu gali bandyti skirtingas sritis ir stebėti tai, kas tau patinka ar nepatinka. Tai duoda didesnę tikimybę, jog įstosi į tinkamą studijų kryptį.
• Gal yra kokių nors pomėgių, kurių atradai būdama Jono Biliūno gimnazijoje?
- Būdama gimnazijoje supratau, jog man labai patinka įsitraukti į įvairią kūrybinę, planavimo veiklą, projektus, kurie reikalauja daugiau nei vieno žmogaus darbo. Man pradėjo patikti būti renginių (šokių, vaidinimų, šimtadienio, mokytojų dienos) dalimi. Anksčiau savyje nepastebėjau to tokio noro kažką kurti. Manau, jog labiau įsitraukiau į tokias veiklas, man tai įdomu ir vertinga.
• Ar labiau tiki sėkme ar pastangomis? Kas labiau padeda mokykliniame gyvenime?
- Esu linkusi tikėti, jog pastangos daug vertingesnės už sėkmę, jos skatina mūsų atkaklumą, norą tobulėti, padeda ugdyti kantrybę ir išmoko atsistoti suklupus. Tačiau nemeluosiu, manau, jog žmonės lydimi sėkmės ne tik gali į viską pažvelgti paprasčiau, bet ir dažniau atsipalaiduoti. Bet liksiu prie savo požiūrio, jog mokykloje svarbiau pastangos ir noras dirbti, nes sėkmė ne visada užtikrinta, o sunkus darbas visada atsiperka.
• Jei galėtum būti bet koks gimnazijos darbuotojas vienai dienai, koks būtum ir kodėl?
- Jei reiktų pasirinkti vieną, tai tikriausiai pasirinkčiau pabūti Kuratorės vietoje. Man atrodo, būtų labai linksma atsidurti kitoje borto pusėje ir būti ne ta, kuri gauna žinutę, kodėl dienyne n raidė, o ta, kuri ją siunčia ir gaudo visus nebuvusius pamokose!
• Ar turi savo „mokyklinį ritualą“ – ką visada darai prieš pamokas ar per pertraukas?
- Mano „mokyklinis ritualas“ - bent porą kartų į dieną draugę lydėti iki kavos aparato, čia jau toks kiekvienos dienos darbas! O šiaip, kur nors mokykloje prisėdus kalbėti įvairiomis temomis, kur, atrodo, kuo trumpesnė pertrauka, tuo daugiau atsiranda neaptartų temų, o tie tokie pokalbiai tarp pamokų labai pralinksmina dieną.
• Prieš kokios pamokos kontrolinius visada patiri daugiausia streso?
- Aš sakyčiau, kad fizika ir matematika, tikriausiai dėl to, nes jie iš manęs reikalauja daugiausiai pastangų ir susikaupimo. Tai nėra kažkokie kūrybiški kontroliniai, kuriuose gali ko nors prikurti, o tiesiog turi žinoti.
• Ar fotografuojantis vinjetei jau pasijuto, jog čia – paskutiniai metai gimnazijoje?
- Man atrodo, kad tik fotografuojantis vinjetei pirmą kartą ir pasijuto, kad jau abitūra. Atsimenu, kad kiekvienais metais laukdavom, kol koridoriuje pakabins vinjetes, o stovint prie muziejaus durų ir laukiant savo eilės fotografuotis supratau, jog šįkart lauksim pamatyti savo, o ne vyresniųjų nuotraukas. Iš tiesų, labai labai keistas jausmas.
• Koks lietuvių pamokose skaitytas kūrinys tau labiausiai įstrigo? Kodėl?
- Galėčiau išskirti du man stipriai įstrigusius kūrinius, vienas iš jų - Vandos Juknaitės „Išsiduosi. Balsu”. Nežinau ar dėl to, jog šis kūrinys labai jautrus, ar dėl to, jog jis pabrėžia gebėjimo išklausyti ir išgirsti kito žmogaus svarbą, pasiryžimą padėti ir geležinę kantrybę, kurios reikalauja noras padėti, bet šio kūrinio vis dar nepamiršau. Antrasis mano atminties nepaliekantis kūrinys - Žemaitės „Marti”. Šis kūrinys atveria akis idealistams, manantiems, jog moters gyvenimas santuokoje tik suteikia jos gyvenimui pilnavertiškumo ir laimės, prasmės. Visuomenės požiūris į moterį ir vedybinį gyvenimą labai stipriai skiriasi nuo žiaurios realybės, manau dėl to mane ir sužavėjo šis Žemaitės kūrinys, jis parodo negražią, dažnai slepiamą santuokos be meilės pusę.
• Baigiant interviu, pasakyk tau patinkantį posakį, kuris galbūt galėtų kam nors praversti.
- Man atrodo, labai dažnai kartoju tą patį posakį, bet tik todėl, nes dažnai pati pagaunu save akimirkose, kai pamirštu jį taikyti sau. Taigi kartojau ir kartosiu - kiekvienas gyvename savo laiku ir keliaujam per gyvenimą savo ritmu, gyvenime nėra nei pirmo, nei antro, nes mes kiekvienas esame tik savo paties priešininkai. Manau, kad dažnai lyginamės, ką kitas jau spėjo nuveikti, bet ne pagal tai turime gyventi.
Tam, kad Vestą galėtume geriau pažinti, pakalbinau ne tik ją pačią, bet ir jos gerą draugę Aistę, kuri atsakė į keletą mano užduotų klausimų. Štai, kuo pasidalino Aistė:
• Aiste, su kokia vertybe ar vertybėmis tau asocijuojasi Vesta? Papasakok plačiau.
- Manau, Vestos didžiausia vertybė yra atvirumas ir nuoširdumas. Bendraujant su ja viskas paprasta ir tikra. Ji nemėgsta apeiti temų ar apsimetinėti, jei kažką jaučia ar galvoja, ji viską išsako nuoširdžiai, kartais net jei pati to nenoriu girdėti. Dėl to ja labai pasitikiu, jaučiuosi saugiai ir nebijau prie jos būti savimi. Nuo pat vaikystės jai galiu pasakyti viską, nebijodama likti nesuprasta, nes žinau, kad ji visada sakys man tiesą. Dabar toks žmogus retai sutinkamas, todėl ją laikau ypatinga ir patikima drauge.
• Jei Vesta būtų emocija, kokia ji būtų?
- Jeigu Vesta būtų emocija, ji būtų džiaugsmas. Nors savaime aišku, kaip ir kiekvienam žmogui, tai nebūna kiekvieną dieną, bet ji ir jos pozityvus nusiteikimas atneša šviesą, kuri iškart pagerina nuotaiką. Tai pamatau pati bendraudama su Vesta, bet ypač, kai ji būna su vaikais, jos atmosfera tampa lengvesnė, šiltesnė ir gyvesnė.
Vestą ir jos draugę kalbino Arūnė Juodelytė
