Šikart "Dvyliktame biliūnkalnio laiptelyje" abiturientė, kurią pažįsta visa mokykla. Tai užkietėjusi olimpiadininkė ir aštraus proto savininkė - paslaptingoji Ugnė Seibutytė.
Tiesą sakant, aš pirmą kartą apie tave sužinojau iš olimpiadų. Kur tik kokie konkursai, atrodo, visada galima tarp laimėtų pamatyti tavo pavardę. Tad sakyk, iš kur tiek ryžto tam? Mokytis ir ruoštis juk tikrai reikia ir, tikiu, kad nemažai. Nepervargsti?
Na, dalyvauti įvairiuose konkursuose ir olimpiadose dar nuo pirmos klasės labai skatino mano pradinių klasių mokytoja, o kai ir rezultatai visai neblogi ateidavo, atsirado noras ir pačiai išmėginti kažką įvairesnio, nei mokyklos programoje. Dabar jau kažkaip ir neįsivaizduoju kaip kažkur, kur kviečia, nesudalyvauti, atsiranda toks jausmas, jog nusivilsiu savimi jei pasiduosiu. Tiesą pasakius, labai daug laiko ruoštis neskiriu, dažnai paskutinę dieną perverčiu senesnius konspektus ir dalyvauju su nusiteikimu: „kas bus, tas jau bus.“ Dėl pavargimo, tai ypač sausio – vasario mėnesiai, kai vyksta kiekvieno dalyko mokyklinės ir rajoninės olimpiados, tai tikrai tenka pavargti, ne vien dėl olimpiadų, bet ir dėl to, jog reikia už praleistas pamokas atsigriebti.
O nejaugi neužeina tos „tinginio“ dienos? Kada norisi nieko neveikti, gulėti visą dieną ar net kelias arba spoksot į vieną tašką pro langą.
Žinoma užeina, ypač dabar, karantino metu, labai sunku rasti motyvacijos mokytis. Einant į mokyklą nelabai yra kur dėtis, tenka mokytis, nori nenori, o šiuo metu per „tinginio dienas“ kai įmanoma, kai kurių pamokų darbus atidedu ir sugrįžtu prie jų, kai atsiranda darbingesnė nuotaika.
Papasakok, kas tau gyvenime skleidžia tuos „good vibes“?
Pirma mintis, atėjusi į galvą, tai kūrybingi, turintys aistrą savo pomėgiams žmonės, kažkas labai džiugina matant žmones, kurie stengiasi pagražinti pasaulį. Taip pat sakyčiau ir buvimas gamtoje, labai nuramina ir panaikina visas blogas mintis.
Koks yra tavo atsipalaidavimo būdas, jei negali pabūti gamtoje?
Atsipalaiduoti padeda miegas, augintiniai, puodelis kavos, kartais ir atsiribojimas nuo žmonių, pabuvimas su savo mintimis.
Ar turi kažkokią specifinę vietą, kur gali taip atitrūkti nuo pasaulio?
Anksčiau tai būdavo tokia pavėsinė netoli namų, kai nesenai išsikraustėme, ta vieta tapo mano kambarys.
Kokiais savo būdo bruožais labiausiai didžiuojiesi?
Smalsumu, noru nuolat tobulėti, iš dalies nerūpestingumu ir lengvesniu požiūriu į gyvenimą, nes šis bruožas ganėtinai neseniai pakeitė nerimą dėl pažymių ir rezultatų.
Kaip manai, kaip tave apibūdina aplinkiniai žmonės? Ar tai sutampa su tuo, kokia esi iš tikrųjų?
Manau, jog aplinkiniai žmonės gali susidaryti nuomonę, jog turiu didelių tikslų ir labai stengiuosi juos pasiekti mokydamasi, galbūt, apibūdintų ir kaip drovią, dažnai tenka girdėti ir apibūdinimą „protinga.“ Su drovumo dalimi sutinku, šioje srityje dar reikia įdėti darbo, o kitais aspektais nepilnai sutinku, didelių tikslų neturiu, kol kas net nežinau, ką noriu studijuoti, o apibūdinimą „protinga“ pakeisčiau „smalsi.“
Jau buvau paruošusi klausimą apie ateitį. Būčiau paklaususi, ar tokiai gabiai asmenybei kaip tu, sunku suprasti ir nuspręsti, ką veiksi ateityje?
Tikrai sunku apsispręsti. Ypač, kai nėra kažkokių dalykų, kuriuos būtų galima iškart atmesti. Kol kas nusprendžiau tik, kad kryptis, ko gero, tiksliųjų mokslų, bet išsirinkti vieną šaką iš tokios daugybės, net nekalbant apie specialybę, tikras iššūkis.
Kas gimnazijoje tau teikdavo didžiausią malonumą? Gal prisimeni kokį nutikimą, kuris suteikė ypatingą pasitenkinimą ir palaimą?
Visa gimnazijos atmosfera, aplinka man labai patiko nuo pat pirmų dienų, įvairūs renginiai, pažintys su naujais klasiokais, pirmosios savaitės naujoje mokykloje tikrai patenka į gerų įspūdžių sąrašą. Konkretų nutikimą įvardyti būtų sunku, žinoma, patenkinta savimi jaučiausi po kiekvieno dalyvavimo konkurse/olimpiadoje, tačiau laimės daugiau teikdavo renginiai ir tos dienos prieš Kalėdas, kai visi šventiškai nusiteikę ir nebe taip susirūpinę mokslais, mokykloje vyrauja ne įtempta, bet atsipalaidavusi nuotaika.
Kada buvo paskutinis kartas, kada galvojai, jog jau tiek nebedaug liko laiko mokytis biliūnkėj? Kokios emocijos dėl to sukyla?
Apie tai, jog greit teks palikti gimnaziją tenka pagalvoti dažnai, vos ne kasdien tai primena kalbos apie ruošimąsi egzaminams. Iš tiesų liūdna, ypač kai paskutinius metus tenka praleisti už ekrano, bet stengiuosi per daug apie tai negalvoti, nes manau, kad net ir baigus mokslus, biliūnkė visada leis sugrįžti.
Na, jau ir paskutinis klausimas bus. Kokią svarbiausią pamoką išmokai per šiuos metus, praleistus čia?
Sunku net ir išsirinkti, manau, svarbiausia pamoka, jog reikia nebijoti surizikuoti ir pabandyti kažko naujo, nes einant tik lengvu ir patikrintu keliu niekaip nepatobulėsi.
Tikrai pritariu tau! Na, ką, dėkoju tau už pokalbį, buvo tikrai įdomu, tad neabejoju, kad bus įdomu ir kitiems paskaityti. Sėkmės tau!
Ir tau ačiū už pokalbį, sėkmės!
Ugnę kalbino Luknė Gurskutė.
*Intervių paimtas nuotoliniu būdu *
*Straipsnį publikuoti be sutikimo griežtai draudžiama*