Ramiai sekmadienio popietei pristatome dar vieną įdomų ir nepakartojamą „Dvylikto biliūnkalnio laiptelio“ intervių. Tik šį kartą kalbiname visiems puikiai pažįstamą, meniškos sielos fotografą – Titą Falkauską.
Ar jaudiniesi dėl mokyklos baigimo?
Iš tikrųjų taip ir ne, baisu, kad egzaminai bus labai sunkūs, nes, manau, daugumai kaip ir man nuotoliniu būdu sunku mokytis. Gal baisiausias būtų lietuvių egzaminas, nes man knygos ne prie širdies. O šiaip, tai manau, kad mokyklą tikrai baigsiu, galbūt, baisiausia yra ar aš įstosiu į norimą universitetą.
Tada klausimas apie tavo ateitį. Kaip ją planuoji? O gal į viską žiūri spontaniškai?
Na, manau, savo ateitį ir siesiu su kinu, fotografija. Visų pirma, viskas prasidės nuo sunkių studijų užsienyje, o toliau, kaip ir dabar, bandysiu iš to duoną užsidirbti, tik tikiuosi, kad ne Anykščiuose iš tų pačių pažįstamų žmonių, bet iš žinomų kino studijų. Galų gale, man mano pomėgiai labai patinka ir man vienas žmogus yra pasakęs: „Jei nori savo gyvenime būti laimingas, tai ir užsiimk tuo, kas tave džiugina.“ Tai šiuo pasakymu ir vadovaujuosi.
Papasakok apie save daugiau. Kaip save pristatai kitiems? Koks esi ne mokykloje? Gal turi ir kokių kitų pomėgių, apie kuriuos nedaugelis žino?
Galima pradėti nuo to, kad visada bandau pasirodyti toks „chill guy“, mandagus, draugiškas, bet kartais būnu toks, galima sakyt, „pusiau intravertas“. Kitaip sakant, kaip saule susišviečia man. Iš tikrųjų, kas mane pažįsta, tai gali pasakyt, kad aš toks savotiškas, 50/50, kartais būnu toks, kartais anoks. O dėl pomėgių tai... Esu labai atsidavęs muzikai, groju trimitu, gitara, pianinu, per kiekvieną kino kūrimo pamokos pertrauką nuskubu prie pianino kažką pagroti. Neformaliai. Bet ką. Svajoju išmokt groti pianinu, kaip čia pasakius... Profesionaliai, bet ne formaliai. Dažniausiai bandau groti ne kokį Bachą ar Bethoveną, bet kažką modernesnio, ramaus kaip FKJ, Chet Faker ar kažką panašaus.
O kaip evoliucionavosi tavo asmenybė nuo devintos klasės iki dabar?
Pradžioje į viską žiūrėdavau atsainiai, nerimtai, erzindavau mokytojus. Na, ir buvau visai drovus, nepasitikintis savimi. O dabar viskas kaip tik atvirkščiai, gal tik pasiliko ta mokytojų erzinimo savybė. Na, ir dabar žinau, ko noriu, kas man reikalinga ir kokie mano siekiai.
Ar yra kažkas, kuo mūsų gimnazija yra išskirtinė? Gal yra „pranašesnė“ už kitas mokyklas?
Mūsų gimnazija, manau, pranašesnė už kitas dėl savo talentingų, kūrybingų, užsidegusių žmonių ir dėl savo bendruomenės bei mokytojų. Ir dėl puikios aplinkos ugdyti savo pomėgius, nes ne visose mokyklose yra pamokos kaip kino kūrimas, braižyba, šokiai, teatras, dar ir būrelių gausa! O ir tų pamokų mokytojai patys yra, mano atžvilgiu, labai motyvuoti mus to mokyti, puikus pavyzdys yra mūsų numylėta Renata, nes ji tik ir stengiasi mus įtraukti į tą kiną, kviečia žymius režisierius, rodo įdomiausius filmus, vežiojasi po visokius renginius ir taip toliau. Tiesą sakant, iš tų 4 mokyklos metų man didžiausią įspūdį paliko mūsų filmo "Echo" kūrimas su Renatos pagalba. Tikrai niekada to nepamiršiu. Galima sakyti, kad buvimas šitoje mokykloje ir padarė mane tokį, koks esu, padarė mane kino kūrėju, bet, manau, ir kitus padarė šokėjais, teatralais ar dailininkais, kaip ir minėjau, mūsų puikiųjų mokytojų pagalba.
Kiekviena diena mokykloje tau buvo rutina ar naujas nuotykis?
Tiesą sakant, iki pandemijos man kiekviena diena ir būdavo kažkas naujo, nebūtinai mokykloje, bet ir aplamai. Dabar visas tas nuotolinis mokymasis – rutina.
Jei reiktų apibūdinti gimnaziją trimis žodžiais, kokie jie būtų?
Trimis žodžiais niekaip, bet galiu keturiais – vieta, kur gimsta talentai. Bet norint apibūdinti ją rimtai, galima būtų, kad ir visą knygą parašyti.
Kas buvo tavo įkvėpimas nenuleisti rankų ir siekti savo tikslų visą šį laiką?
Tai būtų tėtis, kultūros centras ir aš pats. Tėtis, nes labai dažnai reikdavo padėti su kokiu projektėliu ar dar kuo. Kultūros centras, nes davė daug puikių progų papildyti savo portfelį nuostabiomis nuotraukomis bei leido sudalyvauti jų įdomiose veiklose. Ir aš pats, nes visada norėjau pasižymėti visuomenėje kažkuo, šiuo atveju fotografija ir videografija, kas man, manau, pavyko. Ir šiaip, tai, ką darau, yra labai įdomu ir tikrai visa tai džiugina, visa ta kūryba, menas. O ir tos minties, kad nuleisti rankas, dar nebuvo.
Su kuo bus sunkiausia atsisveikinti pabaigus dvyliktą klasę?
Tikriausiai su bendraklasiais bei mokytojais ir visa mokykla. Bet tikrai neketinu viso to apleisti ir stengsiuosi kartais sugrįžti, pažiūrėti, kaip ten kas.
Ar norėtum palikti kokią nors žinutę gimnazijai bei jos bendruomenei?
Na, taip trumpai, tai nors ir sunkus metas, bet vis tiek, stenkitės mokytis, neapleiskit savo pomėgių, palaikykit abipusę pagarbą tarp savęs ir mokytojų. Jei nervuos kuratorės, tai nepykit ant jų. Ir galų gale, džiaukitės, būkit laimingi!
Titą kalbino Luknė Gurskutė
*Intervių paimtas nuotoliniu būdu *
*Straipsnį publikuoti be sutikimo griežtai draudžiama*