Dvyliktas Biliūnkalnio laiptelis sveikina su pirmąja žiemos savaite ir pristato interviu su atkaklia, draugiška ir sportui atsidavusia abituriente – Rusne Motiejūnaite. Kviečiame susipažinti su jos patirtimi, mintimis ir kelione per gimnazijos metus!
• Pasakyk apie save tris, tavo manymu, įdomiausius faktus.
- Tai pirmas būtų tai, kad sportuoju. Visiems tai būna labai įdomus ir keistas dalykas. Tada dar toks apie sportą – ne tik slidinėju su slidėm, bet dar ir šaudau. O trečias, negaliu sakyti, kad labai įdomus ir keistas faktas, bet toks tradicinis – mėgstu keliauti.
• Kas tave geriausiai apibūdintų – kvapas, garsas, spalva, o galbūt tai kokios nors dainos žodžiai?
- Manau, kad dainos žodžiai, nes yra labai daug dainų, kurios labai man tinka. Bet tų dainų žodžius ir kodėl man jos tinka suprastų tik kelios mano draugės. Manau, kad mane apibūdintų Gabrielės Vilkickytės dainos, jos man labai arti prie širdies. Dar mane apibūdintų Rūtos Budreckaitės daina – „Dalinau“, su šia daina labai susigyvenau.
• Žinau, jog daug sportuoji. Papasakok apie savo sportą – kaip visa tai prasidėjo ir kaip viskas toliau vystėsi? Ką tau reiškia šis sportas?
- Viskas prasidėjo nuo to, kad su drauge sutikom vieną vaikiną ir jis mums pasiūlė prisijungti, tai taip ir atkeliavom į šį sportą. Iš pradžių tai buvo kaip pomėgis, tiesiog, kad neleisti laiko namuose, kad ką nors naudingo veikčiau po mokyklos. Na, ir viskas taip augo ir priėjo prie to, kad važinėju į pasaulines varžybas ir taip keista, nes sportuoju tik ketverius metus ir per tą laiką tikrai nemažai pasiekiau. Sekasi tai labai gerai, šis sportas man labai arti širdies. Biatlonas mane daug ko išmokė, net patys mano tėvai teigė, kad sportas stipriai pakeitė patį mano gyvenimo būdą. Šis sportas man pasidarė kaip gyvenimo dalis. Kai turėjau vieną interviu prieš festivalį, ten pasakiau labai gerą mintį, kad sportas man suteikia ne paviršutinį gyvenimą, o tai, kad galiu labiau įsigilinti į save, dėl sporto žymiai geriau pažįstu save, žinau, ko man reikia ir ko jau nebereikia. Sportas taip pat padėjo atsirinkti drauges ir susitvarkyti gyvenimo būdą – miego rėžimą, mitybą, dirbti daug su mokslais, tai įvedė man discipliną.
• Kaip suderini sportą su mokykla, kai tenka ilgam išvykti į varžybas, treniruotes ir praleisti daug laiko sportuojant?
- Visiems atrodo labai keista, kaip tai padarau ir dažnai gaunu tokių klausimų. Su drauge, kuri sportuoja kartu su manimi, esu šnekėjusi, kad prie to galima priprasti, kai supranti, ko tau reikia mokantis. Nors didžiąją dalį sportuoju, treniruojuosi, kas užtrunka labai ilgai, bet tarp treniruočių mokausi, o tas mokymasis yra žymiai sudėtingesnis. Grįžus į mokykla net pačiai būna keista, kad įdėjau labai daug pastangų įvairių stovyklų, treniruočių metu ir toliau moksluose viską suprantu. Tai yra sunku, bet įmanoma.
• Ar po mokyklos baigimo vis dar planuoji toliau taip intensyviai sportuoti?
- Buvau nusprendusi, jog tikrai studijuosiu ir sportuosiu, bandysiu suderinti šiuos du dalykus. Mąsčiau apie genetiką, tai sunkus mokslas, bet tada apsisuko gyvenimas aukštyn kojom ir nusprendžiau, kad iš tikrųjų nežinau, ką noriu veikti po mokyklos baigimo. Dabartinis mano planas yra pasiimti gap year (liet. laisvieji metai), tai po mokyklos metus tikrai sportuosiu! Tada žiūrėsiu pagal studijas ir ar galėčiau suderinti jas su sportu, bet ilgalaikėje perspektyvoje – sporto nėra mano gyvenime, dėl savęs tikrai sportuosiu, bet ar profesionalai – tai dar bus iškeltas klausimas pačiai sau.
• Koks buvo juokingiausias arba labiausiai „neplanuotas“ mokyklos įvykis, kuriame dalyvavai?
- Mokytojų diena. Aš labai dažnai būnu išvažiavusi ir taip susiklostė, kad per mokytojų dieną buvau Anykščiuose ir neišvažiavau į stovyklą. Kaip sakau, buvau ta mokytoja, kuri vaikšto mokykloje, bet net nežinai ką moko! Tai man buvo visai linksma ir nauja patirtis, nes mažai dalyvauju tokiuose renginiuose. Per šį renginį visi buvo labai įsijautę, o po jo jautėm labai didelį džiaugsmą. Taip pat, gal būtų šimtadienis. Pačiame šimtadienyje nebuvau, bet prisidėjau. Buvo labai linksma stebėti, kaip augo šio renginio planas. Aišku, prie jo prisidėjau mažiau, bet buvo gera stebėt, kaip iš tokios mažos idėjos išaugo toks renginys. Kai žiūrėjau visą šimtadienio filmuką, buvo tikrai labai gera širdžiai.
• Jei Biliūno gimnazija būtų žmogus, koks jis būtų?
- Manau, kad ramus, nors pačioj mokykloj nėra tos ramybės, nes visi žmonės suteikia labai daug garso. Taip pat, gal kūrybiškas, nes gimnazija stengiasi įsitraukti į visokias veiklas. Tai manau, kad kūrybiškas, vienas iš ramesnių ir labai perspektyvus!
• Kaip manai, kuri mokyklos vieta, tavo manymu, „girdėjo“ daugiausiai paslapčių?
- Tualetai! Dar kūno kultūros persirengimo kabinos ir, manau, kad patys kabinetai prieš pamokas tikrai turėjo daug išgirst! Na, arba pati paprasčiausia vieta, tai – fojė. Fojė tikrai daug ko galima prisiklausyti, ypač daug gandų! Tai manau, kad šios vietos būtų pagrindinės.
• Ar yra gyvenimo momentas, kurį norėtum pakartoti ne dėl to, kad kažką pakeistum, o kad dar kartą jį išgyventum?
- Norėčiau pakartoti labai daug laiko praleisto su draugais, nes tai tokie įsimintini momentai. Dar tikrai norėčiau pakartoti ir jaunimo olimpines žaidynes. Taip pat jaunimo festivalį, nes jis man paliko netgi didesnį įspūdį už olimpines žaidynes, vien ta kompanija, su kuria ten buvau. Žinau, kad tai nėra įmanoma, bet norėčiau tai pakartoti, ne dėl to, kad kažką pakeisčiau, bet norėčiau pastebėti save iš šono ir todėl, nes tai buvo linksma patirtis.
• Kokie trys dalykai tau reiškia laimę?
- Šeima. Taip pat mano šautuvas, nes visada jį pamačius juo labai džiaugiuosi. Ir namai, nes prabuvus stovyklose, labai laukiu, kai galėsiu grįžti namo, nes ten jaučiuosi laiminga, ten labai gera, šilta, na, ir turiu ten savo lovą!
• Jei turėtum palikti vieną patarimą žmogui, kuris tik pradeda gimnazisto kelią – koks jis būtų?
- Nebijot, nes čia neturi būti jokios baimės. Taip pat, jausti pagarbą vyresniems, na ir dvyliktokams, nes iš jaunesnių mes to nejaučiam. Su drauge esame šnekėjusios, kad atėjus į devintą klasė labai bijojom dvyliktokų, o dabar mūsų tikrai niekas nebijo. Tai tiesiog, jausti pagarbą vyresniems, susipažinti ir sutarti su mokytojais! Ir dar - stengtis susirast kuo daugiau draugų, pažįstamų, nes tai ir yra sekantis žingsnis į pasaulį!
• Kokį mokytoją ar mokytojus išskirtum, kurie tau labiausiai padėjo ir suprato tave?
- Nors nebesimokau pas tą mokytoją, bet manau, kad Eglė Taleišienė. Tik dėl šios mokytojos norėjau pasiimti fiziką, nes pas ją buvo labai gera mokytis, ji visad palaikė, mus suprato. O dabartinė mokytoja, tai būtų Loreta Mikalauskienė, nes ji mane puikiai supranta, visada padeda, palaiko, su ja visada galima rasti kompromisą.
Užbaigus pokalbį su Rusne, paklausiau jos matematikos mokytojos Loretos Mikalauskienės, kaip ji mato šią abiturientę kasdienybėje. Ji pasidalijo mintimis ne tik apie Rusnės asmenines savybes, bet ir žaismingai atsakė į klausimus. Štai mokytojos atsakymai:
• Jeigu Rusnę reikėtų apibūdinti kaip matematinę formulę ar reiškinį, kokia ji būtų?
- Įdomus klausimas, jeigu kaip matematinį reiškinį, tai , ko gero, pasakyčiau – didėjanti funkcija, nuolat kintanti.
• Kuo, Jūsų manymu, Rusnė išsiskiria iš savo klasės?
- Drąsa, sugebėjimu išsakyti savo nuomonę ir ją apginti.
Rusnę ir matematikos mokytoją kalbino Arūnė Juodelytė
