» » Dvyliktas biliūnkalnio laiptelis - Viktorija Banelytė
Informacija apie naujieną
  • Peržiūrėjo: 573
  • Autorius: Armanda
  • Data: 17-03-2021, 16:22
17-03-2021, 16:22

Dvyliktas biliūnkalnio laiptelis - Viktorija Banelytė

Kategorija: Naujienos

Dvyliktas biliūnkalnio laiptelis - Viktorija Banelytė
Šiandien rubrikoje "Dvyliktas biliūnkalnio laiptelis" dar viena gimnazijos abiturientė. Kviečiame susipažinti su žavingąja, nuostabaus balso savininke, Viktorija Banelyte!


Pasakyk keletą žodžių apie save, kuriuos išgirdę tavo draugai/artimieji suprastų, kad kalba eina apie tave.


Toks, sakyčiau, keistokas klausimas, nes niekad niekas manęs to neklausė (juokiasi). Manau, draugai arba artimieji suprastų, kad kalba apie mane, jei kažkas paminėtų perdėtą jaudinimąsi dėl užduočių, renginių ir kitų tokių, atrodo, nereikšmingų dalykų. Jei paminėtų aktyvumą, žinoma, ne fizinį, bet čia toks 50/50. Aišku, jeigu kažkas paminėtų irzlumą, tai manau irgi artimieji suprastų, kad apie mane šneka (juokiasi). Ir dar nepamirškim kantrybės stokos.

Kaip leidi laisvalaikį?


Dabar tai to laisvalaikio nelabai yra... Šiaip, pagrindinis laisvalaikis namuose arba kažkur gamtoj. Mėgstu pasivaikščiojimus su draugu ar draugais, pasiėmus kartu šunį. Ypatingai mėgstu skaityti. Realiai, dabar nieko neveikiu: serialus žiūriu, filmus, kaip ir įprastas dvyliktokas. Bet visą laisvalaikį dažniausiai „suryja“ mokslai ir daug privalomų užduočių, kurias reikia padaryti, nesvarbu kiek laiko prasėdi prie to kompiuterio ar darbo stalo. Ir dar laisvalaikiu labai labai mėgstu pamiegot.

Dar gerai žinoma, kad mėgsti dainuot ir šokt, kas paskatino pradėti tuo užsiimt ir kokią vietą tavo gyvenime iki karantino užėmė šios veiklos?


Įdomus pasakymas, kad mėgstu dainuot ir šokt... Taip, kažkada labai mėgau tai daryt ir net nelaikiau to hobiu – tai, kažkaip, tapo mano „darbu“, kasdienine veikla, be kurios neįsivaizduoji savo gyvenimo. Karantinas labai paveikė šitą dalyką, nes, ypač praeitais metais, kai taip akimirksniu baigėsi visi renginiai, užsiėmimai, iš pradžių galvojau, kad išprotėsiu be veiklos. Paskui mąsčiau, kad gal ir visai neblogai taip pailsėt nuo visko. Iki karantino tai buvo vieni svarbiausių dalykų mano gyvenime, tiesiog kasdienybė. Viskas buvo labai svarbu. Dar klausei kas paskatino pradėt tuo užsiimt... Iš tikrųjų, nežinau, kas paskatino, net nepamenu to (juokiasi). Tai buvo taip senai, kad, kaip pradėjau dainuoti kultūros centre - neatsimenu. Šokti aš visada norėjau – šiaip šokau ne tik tautinius, bet kažkada labai senai ir pramoginius. Dabar (turiu omeny paauglystę) šokt pradėjau, nes atrodė, kad per mažai kažką veikiu. Šokiai buvo kaip papildoma veikla, kad nesėdėt tuščiai namie.

Ar turi gyvenimo moto?


Šiaip, tokio teiginio, kaip gyvent, neturiu. Nėra jokios nuostatos, kad „taip sugalvojau, taip aš turiu gyvent ir taip gyvensiu“. Aš tiesiog leidžiu įvykiams tekėti sava vaga. Aišku, labai jaudinuos, jeigu kažkas nesigauna taip, kaip aš noriu, bet nežinau, moto neturiu. Tik stengiuosi gyvenimą gyvent taip, kad būtų verta atsiminti... Tai gal ir būtų toks moto: „Gyvenk taip, kad galėtum ir turėtum ką prisimint.“

Na, o dabar pereikim prie mokyklos. Jeigu būtų apokalipsė, į kurį mokyklos kabinetą bėgtum ir kodėl?


Labai geras klausimas, dar negirdėjau tokio. Apokalipsė mokykloj... Kas gali būt baisiau? (juokiasi) Gal bėgčiau pas savo lietuvių kalbos mokytoją, Reginą Pipirienę, nes tai žmogus, kuris žino, kaip išsisukt iš bet kokios situacijos, nors gal tik man taip atrodo (vėl juokiasi). Man atrodo, kad ji sugebėtų mane „pastatyt į vietą“, pasakyt, ką daryt, ir paskatintų priimt racionalų sprendimą, nepanikuot.

Su kuo tau asocijuojasi ir ką primena žodis biliūnkė?


Biliūnkė tai iš karto asocijuojasi su biliūnkalnio aikštele kažkodėl. Man, šiaip, biliūnkė siejasi su visa paauglystės patirtimi – aš čia, galima sakyt, „užaugau“. Čia susiformavo mano požiūris į gyvenimą, į tam tikrus dalykus. Mokykloje praeina tie reikšmingiausi paauglystės metai, kai tampi žmogumi. Čia pasikeičiau nuo vaiko iki suaugusios merginos. Šiaip, biliūnkė asocijuojasi su džiaugsmu, su ta paaugliška patirtimi ir, aišku, mokykliniais vargais.

O koks buvo įsimintiniausias įvykis mokykloje?


Daug tų įvykių, daug visokių renginių… Kas susiję su mano klase, apskritai su mano laida, tai vienas įsimintiniausių įvykių būtų praeitų metų šimtadienis, į kurį aš labai nenorėjau eiti, bet galų gale pagalvojau: „ai, prisidėsiu, bus ką atsimint”. Šiaip, kažkodėl, atsimenu savo krikštynas, nors jos nebuvo labai ypatingos... Labai įsimintinos yra tokios pavienės dienos, kai kažkas neįprasto nutinka. Tarkim, pamenu, prieš Kalėdas kažkas mano spintelę apklijavo lapeliais visokiais, ant kurių buvo komplimentai, gražūs žodžiai, saldainių, kuriuos vėliau, vistik, išdalinau (šypsosi). Tai įsiminė tokie šilti, paprasti įvykiai.

Tikrai labai mielai skamba! O kokios nuotaikos tavyje vyrauja, žinant, kad liko visai nebe daug laiko čia, gimnazijoje?


Iš tikrųjų, tai neslėpsiu, liūdna. Liūdna darosi, kai pagalvoji, kad viskas – keli mėnesiai ir nebegrįši ten kaip gimnazistas. O dar kai tie mėnesiai, ko gero, praeis karantine, nematysi nei mokytojų, nei klasiokų, nei šiaip žmonių, tai iš tikrųjų labai gaila, kad taip tenka praleist savo paskutinius metus čia. Atrodo, lyg ir norisi naujų potyrių, universitetas laukia, kitas miestas, kažkas naujo, bet iš kitos pusės labai baisu ir liūdna palikt tai, kas buvo taip savotiškai saugu ir įprasta. Apibendrinant, tai tikrai liūdėsėlis ima. Norisi dar sugrįžt ir pabūt.

Kalbant apie universitetą, galbūt jau tiksliai žinai kur ir ką studijuosi baigus mokyklą?


Mano svajonė tapti medike jau nuo kokios 6-7 klasės sklando ore. Nepakeičiau savo planų ir stengiuosi tikslingai to siekti. Labai noriu įstoti į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, nors iš tikrųjų ir bijau, kad nepavyks... Bet tikiu savimi ir tuo, kad ne veltui tuos 12 metų mokiausi ir tikrai atidaviau daug savęs. Tad nežadu taip paprastai paleisti savo svajonių. Na, bet gyvenimas yra gyvenimas, gali nutikt visiškai priešingai, nei aš čia sėdžiu ir planuoju.

Tikiu, kad tau viskas pavyks! Na, ir paskutinis klausimas, ko palinkėtum būsimiems dvyliktokams?


Tikriausiai pakartosiu tą patį ką kartoja kiekvienas... Tai mokytis, mokytis ir, dar kartą, mokytis. Bet iš savo patirties palinkėsiu „neperdegti“ ir nebandyti kažko „išlaužti“ iš savęs daugiau nei pajėgi fiziškai, morališkai. Leisti sau ir pailsėti. Nepamesti galvos dėl mokslų ir noro viską padaryti tobulai – kiekvieną kartą taip nepavyks. Ir dar palinkėčiau išlikti savim ir nepasiduoti kitų žmonių įtakai, neigiamoms emocijoms. Palinkėčiau, kad mokytųsi, stengtųsi, svajotų. Ir svajotų apie bet ką, bet kokią profesiją, karjerą, ar, nežinau, apkeliaut pasaulį... Niekad nepaleiskit savo svajonių ir aš tikrai tikiu, kad jos išsipildys, bus pasiekiamos. Ir dar palinkėčiau, kad nei vienai būsimai kartai nepraeitų dvylikta klasė taip, kaip mums, be švenčių ir t. t. Linkiu, kad išnaudotų tuos metus mokykloje kaip įmanoma daugiau, turėtų ką atsimint ir papasakot kitiems.

Ačiū, Tau, už atsakymus ir kad radai laiko. Didžiausios sėkmės moksluose ir egzaminuose!


Tos sėkmės tikrai tikrai prireiks... „Ačiū“ nesakysiu, nes prietaringa esu (juokiasi). Ir ačiū Jums, kad pakalbinote. Einu rašyt rašinio, ate!
Viktoriją kalbino Armanda Čepėnaitė



Dvyliktas biliūnkalnio laiptelis - Viktorija Banelytė

Dvyliktas biliūnkalnio laiptelis - Viktorija Banelytė















*Intervių paimtas nuotoliniu būdu*
*Straipsnį publikuoti be sutikimo griežtai draudžiama*скачать dle 10.3фильмы бесплатно

Rašyti komentarą

Vardas:*
El. paštas:*
Komentarai:
Įveskite kodą: *

Gairės

^