Pristatome dar vieną įdomų ir nepakartojamą „Dvylikto biliūnkalnio laiptelio“ intervių. Mūsų svečias – Kamilė Kirstukaitė!
Pats pirmasis klausimas būtų, kaip tu jautiesi dėl mokyklos baigimo?
Tiesą pasakius, labai džiaugiuosi, nes laukiu to naujo etapo, laukiu visko, kas bus toliau. Tai, kad beveik jau mokyklos pabaiga, parodo ir kad vis gi laikas lekia velnišku greičiu, o dėl to darosi baisu... Nei karto nesulaukiau tokio klausimo, todėl reikia laiko ir pagalvoti. Tikiuosi, į tolimesnius klausimus galėsiu atsakyti greičiau.
Gerai. Ar esi tvirtai apsisprendusi dėl savo artimos ateities?
Iš tikrųjų, man tai taip tolima, nes net nesistengiu koncentruotis į tą laiką, kuris bus jau po egzaminų. Bet taip, tikrai pagalvoju apie šį bei tą, ar paskaitose sudalyvauju. Šiandien galiu norėti vieno, bet gal poryt atrasiu kažką įdomesnio ir tie norai nebus lygūs. Visų pirma, noriu egzaminus išgyventi, o vėliau bus kaip bus.
O dėl pačių egzaminų jaudiniesi ar nelabai?
Mokslų metų pradžioje buvo šioks toks jauduliukas. Tai, manau, kad praeity jis ir liko. Šiuo metu labai laisvai į tai žiūriu, nenoriu ankščiau laiko rauti sau plaukų. O, kad ir prieš egzaminus nebūtų didelio jaudulio, tai dabar bandau dėl jų stengtis tiek, kiek galiu.
Be kokių pomėgių ar veiklų "negalėtum gyventi?"
Uoj, labai sunkus klausimas. Aš net nežinau, kas galėtų man taip patikti. Turiu, o gal dabar jau geriau sakyti turėjau, tokių veiklų, kur galėjau save realizuoti, o dabar to negaliu daryti, pavyzdžiui, šokti, bet dėl to tikrai mano pasaulis negriūna... Pasakius šį sakinį man ir atsakymas kilo. Tikrai drąsiai galiu sakyti, kad negalėčiau gyventi be rašymo į popieriaus lapą, be minčių išdėstymo ir palikimo būtent ten. Manau, taip darydama aš palengvinu ir savo smegenų darbą. O gal ir ne.
Mano kitas klausimas būtų buvęs, kaip visa tai realizuoji ar tai tik ir lieka pomėgiais. Na, bet tada pereisiu prie kito...
Nušoviau du zuikius vienu šūviu. Juokauju.
Kas labiausiai žavi mokyklos bendruomenėje?
Tikriausiai, mokytojos. Kad ir kaip banalu, bet man tai taip svarbu. Manau, kad tikrai mokytojos ir mokytojai yra mokyklos cinkeliai. Nenoriu skirstyti, bet išskirsiu (pasinaudodama proga, kad gavau galimybę išsakyti savo žodį.) Iš tų, kurios man vesdavo pamokas mokykloje, kai ten dar lankėmės, smagiausia buvo eiti į geografiją ir braižybą. Abi mokytojos turtingos "mediniais prikoliukais", todėl tikrai nebuvo liūdna dar nei vienoje jų pamokoje. Ir tikrai LABAI pasiilgsiu.
Kai dar eidavom į mokyklą, tikiu, jog visi turėjo šiokią tokią ryto rutiną. Papasakok, kokia buvo tavoji ir kokia yra šiuo metu.
Tikriausiai pati paprasčiausia. Atsikeldavau geriausiu atveju 7.20val., susiruošdavau ir išvažiuodavom į mokyklą. Dabar tos rutinos tokios griežtos nebėra, bet stengiuosi nors truputi ją palaikyti. Nors, tiesą sakant, karantino pradžioje, tiksliai jau nepamenu kada, bet gal lapkritį, ankščiausiai kada prisiversdavau atsikelti tai 5min iki pamokos, tai apie 8, nes nebuvo tikslo dėl ko keltis taip anksti, jei galiu ilgiau pamiegoti. Jei klaustum, kas dabar pasikeitė, tai atsakyčiau, kad tikriausiai pasiilgau tos mokyklinės rutinos, todėl bandau ją turėti, tik paprastesnę.
Supratau... Kitas klausimas, ar yra koks nors nutikęs ar kaip tik nenutikęs įvykis mokykloje, dėl ko gailiesi?
Dėl jau įvykusių dalykų, kuriuose man pačiai teko būti, tai labai tikiuosi, kad ne. O iš tų, kuriuose nedalyvavau, tai gaila, kad nesudalyvavau nei vienoje kelionėje, kurias organizuoja mokytoja Ina, ir jau tikriausiai nebesudalyvausiu.
Na, gal vis dėlto dar bus progų... O iš ko sulauki didžiausio palaikymo ir paskatinimo gyvenime?
Tikrai bijojau šio klausimo, nes kas geriau tave supras, jei ne tu pats. Gal ir keistai nuskambėjo, bet juk taip ir yra. Tačiau prie viso to mama labai prisideda, o kai reikia dar daugiau palaikymo, tai močiutė pasakydavo galutinę skatinamąją kalbą, kuri labiausiai įkvėpdavo ir pakeldavo pasitikėjimo kartelę.
Kaip manai, ko trūksta mūsų gimnazijai?
Dabar po tokio laikotarpio net minties apie trūkumus ar blogybes nesugalvočiau. Nei pridėčiau, nei atimčiau. Viskas ten taip gerai, kad net sunku ir pasakyti. Liūdna, kad pradedam vertinti tada, kai nebeturim. Labai noriu sugrįžti ir vėl ten būti.
Labai labai pritariu tau! O ką papasakotum mūsų mokyklos nepažįstančiam žmogui apie Jono Biliūno gimnaziją?
Sakyčiau, kad šioje mokykloje įvyko tiek daug, kad net sunku būtų papasakoti. Nuostabi mokykla, į kurią dar tikrai sugrįšiu ir tikrai prisiminsiu iki pat galo. Kiekvienas apsilankęs JBG supras, kokia didelė ir draugiška bendruomenė čia yra susikūrusi.
O koks pats pirmas į galvą šauna įvykis, nutikęs čia?
Tikriausiai kaip ir daugeliui iš mūsų dvyliktokų – vienuoliktos klasės šimtadienis, kurį rengėm jau buvusiems dvyliktokams. Tiesiai šviesiai sakant, buvo BOMBA. Kiekvieną dieną to pasiruošimo, kalbų ir tiesiog buvimo tame procese vis dar liko atmintyje. Dabar gerai pagalvojus, tas šimtadienis buvo ne tik jau išėjusiems dvyliktokams, bet ir mums už šiuos metus.
Na ir paskutinis klausimas... Ko LABIAUSIAI pasiilgsi išėjusi?
Kaip tik neseniai labai smagiai vyko pokalbis klasės susirašinėjime. Tada ir supratau, kad tikrai LABAI pasiilgsiu būtent šios klasės, ji ir padarė šiuos 4 metus JBG tokius ypatingus. Labai džiaugiuosi, kad čia pakliuvau. Ir, žinoma, kaip ir minėjau – mokytojų. Labai įdomiai praleidau laiką. Ačiū už klausimus, kuriu nieks neklausė, ir teko proga apie tai labiau pagalvoti.
Dėkoju ir tau už atsakymus! Labai patiko pasikalbėti.
Iš tikrųjų, labai įdomu paskaityti šiuos interviu, tai nepaleiskit vadelių, mūsų daug.
Tiesą pasakius, labai džiaugiuosi, nes laukiu to naujo etapo, laukiu visko, kas bus toliau. Tai, kad beveik jau mokyklos pabaiga, parodo ir kad vis gi laikas lekia velnišku greičiu, o dėl to darosi baisu... Nei karto nesulaukiau tokio klausimo, todėl reikia laiko ir pagalvoti. Tikiuosi, į tolimesnius klausimus galėsiu atsakyti greičiau.
Gerai. Ar esi tvirtai apsisprendusi dėl savo artimos ateities?
Iš tikrųjų, man tai taip tolima, nes net nesistengiu koncentruotis į tą laiką, kuris bus jau po egzaminų. Bet taip, tikrai pagalvoju apie šį bei tą, ar paskaitose sudalyvauju. Šiandien galiu norėti vieno, bet gal poryt atrasiu kažką įdomesnio ir tie norai nebus lygūs. Visų pirma, noriu egzaminus išgyventi, o vėliau bus kaip bus.
O dėl pačių egzaminų jaudiniesi ar nelabai?
Mokslų metų pradžioje buvo šioks toks jauduliukas. Tai, manau, kad praeity jis ir liko. Šiuo metu labai laisvai į tai žiūriu, nenoriu ankščiau laiko rauti sau plaukų. O, kad ir prieš egzaminus nebūtų didelio jaudulio, tai dabar bandau dėl jų stengtis tiek, kiek galiu.
Be kokių pomėgių ar veiklų "negalėtum gyventi?"
Uoj, labai sunkus klausimas. Aš net nežinau, kas galėtų man taip patikti. Turiu, o gal dabar jau geriau sakyti turėjau, tokių veiklų, kur galėjau save realizuoti, o dabar to negaliu daryti, pavyzdžiui, šokti, bet dėl to tikrai mano pasaulis negriūna... Pasakius šį sakinį man ir atsakymas kilo. Tikrai drąsiai galiu sakyti, kad negalėčiau gyventi be rašymo į popieriaus lapą, be minčių išdėstymo ir palikimo būtent ten. Manau, taip darydama aš palengvinu ir savo smegenų darbą. O gal ir ne.
Mano kitas klausimas būtų buvęs, kaip visa tai realizuoji ar tai tik ir lieka pomėgiais. Na, bet tada pereisiu prie kito...
Nušoviau du zuikius vienu šūviu. Juokauju.
Kas labiausiai žavi mokyklos bendruomenėje?
Tikriausiai, mokytojos. Kad ir kaip banalu, bet man tai taip svarbu. Manau, kad tikrai mokytojos ir mokytojai yra mokyklos cinkeliai. Nenoriu skirstyti, bet išskirsiu (pasinaudodama proga, kad gavau galimybę išsakyti savo žodį.) Iš tų, kurios man vesdavo pamokas mokykloje, kai ten dar lankėmės, smagiausia buvo eiti į geografiją ir braižybą. Abi mokytojos turtingos "mediniais prikoliukais", todėl tikrai nebuvo liūdna dar nei vienoje jų pamokoje. Ir tikrai LABAI pasiilgsiu.
Kai dar eidavom į mokyklą, tikiu, jog visi turėjo šiokią tokią ryto rutiną. Papasakok, kokia buvo tavoji ir kokia yra šiuo metu.
Tikriausiai pati paprasčiausia. Atsikeldavau geriausiu atveju 7.20val., susiruošdavau ir išvažiuodavom į mokyklą. Dabar tos rutinos tokios griežtos nebėra, bet stengiuosi nors truputi ją palaikyti. Nors, tiesą sakant, karantino pradžioje, tiksliai jau nepamenu kada, bet gal lapkritį, ankščiausiai kada prisiversdavau atsikelti tai 5min iki pamokos, tai apie 8, nes nebuvo tikslo dėl ko keltis taip anksti, jei galiu ilgiau pamiegoti. Jei klaustum, kas dabar pasikeitė, tai atsakyčiau, kad tikriausiai pasiilgau tos mokyklinės rutinos, todėl bandau ją turėti, tik paprastesnę.
Supratau... Kitas klausimas, ar yra koks nors nutikęs ar kaip tik nenutikęs įvykis mokykloje, dėl ko gailiesi?
Dėl jau įvykusių dalykų, kuriuose man pačiai teko būti, tai labai tikiuosi, kad ne. O iš tų, kuriuose nedalyvavau, tai gaila, kad nesudalyvavau nei vienoje kelionėje, kurias organizuoja mokytoja Ina, ir jau tikriausiai nebesudalyvausiu.
Na, gal vis dėlto dar bus progų... O iš ko sulauki didžiausio palaikymo ir paskatinimo gyvenime?
Tikrai bijojau šio klausimo, nes kas geriau tave supras, jei ne tu pats. Gal ir keistai nuskambėjo, bet juk taip ir yra. Tačiau prie viso to mama labai prisideda, o kai reikia dar daugiau palaikymo, tai močiutė pasakydavo galutinę skatinamąją kalbą, kuri labiausiai įkvėpdavo ir pakeldavo pasitikėjimo kartelę.
Kaip manai, ko trūksta mūsų gimnazijai?
Dabar po tokio laikotarpio net minties apie trūkumus ar blogybes nesugalvočiau. Nei pridėčiau, nei atimčiau. Viskas ten taip gerai, kad net sunku ir pasakyti. Liūdna, kad pradedam vertinti tada, kai nebeturim. Labai noriu sugrįžti ir vėl ten būti.
Labai labai pritariu tau! O ką papasakotum mūsų mokyklos nepažįstančiam žmogui apie Jono Biliūno gimnaziją?
Sakyčiau, kad šioje mokykloje įvyko tiek daug, kad net sunku būtų papasakoti. Nuostabi mokykla, į kurią dar tikrai sugrįšiu ir tikrai prisiminsiu iki pat galo. Kiekvienas apsilankęs JBG supras, kokia didelė ir draugiška bendruomenė čia yra susikūrusi.
O koks pats pirmas į galvą šauna įvykis, nutikęs čia?
Tikriausiai kaip ir daugeliui iš mūsų dvyliktokų – vienuoliktos klasės šimtadienis, kurį rengėm jau buvusiems dvyliktokams. Tiesiai šviesiai sakant, buvo BOMBA. Kiekvieną dieną to pasiruošimo, kalbų ir tiesiog buvimo tame procese vis dar liko atmintyje. Dabar gerai pagalvojus, tas šimtadienis buvo ne tik jau išėjusiems dvyliktokams, bet ir mums už šiuos metus.
Na ir paskutinis klausimas... Ko LABIAUSIAI pasiilgsi išėjusi?
Kaip tik neseniai labai smagiai vyko pokalbis klasės susirašinėjime. Tada ir supratau, kad tikrai LABAI pasiilgsiu būtent šios klasės, ji ir padarė šiuos 4 metus JBG tokius ypatingus. Labai džiaugiuosi, kad čia pakliuvau. Ir, žinoma, kaip ir minėjau – mokytojų. Labai įdomiai praleidau laiką. Ačiū už klausimus, kuriu nieks neklausė, ir teko proga apie tai labiau pagalvoti.
Dėkoju ir tau už atsakymus! Labai patiko pasikalbėti.
Iš tikrųjų, labai įdomu paskaityti šiuos interviu, tai nepaleiskit vadelių, mūsų daug.
Kamilę kalbino Luknė Gurskutė
*Intervių paimtas nuotoliniu būdu *
*Straipsnį publikuoti be sutikimo griežtai draudžiama*