Labas. Galim pradėti. Kaip jautiesi būdamas dvyliktoku? Kokios emocijos vyrauja pastaruoju metu?
Pasakysiu nuoširdžiai - tikrai sunku. Spaudimas iš mokytojų pusės didelis. Net išvažiavus į varžybas, reikia imti su savimi kompiuterį ir daryti darbus, rašyti rašinius, nes kitaip niekaip nepabėgsi nuo vienetų. Tai taip ir gyvenam, tokiam pasyviam strese, kai pastoviai dirbi, dirbi ir niekaip nerandi ramybės. Nors neviltis beldžiasi, reikia rasti stiprybės nepasiduoti. Toks jau tas gyvenimas.
Gal esi iš tų, kurie tvirtai žino, ką veiks ateityje?
Turiu vieną "planą chuliganą." Jei pavyks „prasimušti“, gyvenimą bandysiu sieti su sportu, o jei ne, tai tikrai nežinau, ką darysiu.
Užsiimi įvairiomis veiklomis ir už mokyklos ribų. Papasakok apie tai daugiau. Kokiems pomėgiams laiko skiri daugiausiai?
Be sporto ir mokyklos? Net nežinau. Daugiausiai laiko skiriu muzikai, mėgstu skaityti, prie kompiuterio pasėdėti taip pat. Labai mėgstu keliauti, tik dabar tokia situacija, kad sunkiai pavyksta.
Mokykloje praleidai net dvylika metų. Manai, jog tai buvo naudinga patirtis ar vis dėl to laiko švaistymas?
Oooo, čia toks iš rimtesnių. Manau, kad mokykla yra neatsiejama gyvenimo dalis. Joje daug ką patiriame pirmą kartą, pirmą kartą gimsta mūsų meilė tam tikroms veikloms. Tačiau gyvenimas yra ilgas kelias, o mokykla – tik maža jo atkarpa, todėl nereikėtų visų dalykų labai sureikšminti. Mokykloje buvo ir naudingų, ir beprasmių patirčių, tačiau, manau, naudingų buvo daugiau.
Ar atsimeni, koks buvai tik atėjęs į gimnaziją? Kokiais bruožais pasikeitei?
Atėjęs buvau toks mažiukas, dar nelabai susipratęs pasaulyje. Manau, daug ką erzindavau savo nesibaigiančia energija. O dabar kiek pasenau, surimtėjau per tuos ketverius metus. Net kažkaip liūdina tas nerūpestingas dienas prisiminus...
Be kokių dalykų neįsivaizduotum mūsų gimnazijos?
Aš gimnazijos neįsivaizduočiau be mokytojų Jūratės Musteikienės ir Renatos Miškinienės. Jų iniciatyva įvyksta tikrai daug renginių, su jomis įdomu bendrauti, visada galima pašnekėti, paklausti patarimo. Be jų mokykla tikrai nebūtų tai, kas yra dabar.
Galėtum pritarti posakiui, kad „mokykla – tavo antrieji namai?“
*...*
Dar keli klausimai liko, nemiegam.
Atsijungęs buvau, "soriukas". O šiaip, seniai labai mokykloje buvau. Kol dar ėjau, tai tikrai buvo kaip antri namai. O kai mokaisi iš namų, kažkaip išnyko tas prisirišimas.
Ar turi kokią nors frazę, kuri tave motyvuoja siekti savo svajonių?
Konkrečios frazės kaip ir neturiu, tačiau kai reikia padaryti ką nors rimto, visąlaik galvoju, kad tai darau dėl savo paties gerovės ir kad ateityje tai man vienaip ar kitaip pagelbės.
Smagu, kai rimtai apie tai pagalvoji, tai tikrai motyvuoja tada.
Jo, patinka ir man.
Ar manai, jog savo vaikams ar anūkams galėtum daug papasakoti istorijų iš mokyklinio gyvenimo? Kokia yra tau įsimintiniausia?
Tuoj "prachekinsiu snapo memories"... Ne, šiaip juokauju, buvo... buvo tų istorijų. Kažkada su klasiokais bandėm fanerą kumščiais perlaužt (neišėjo). Visi tie parūkymai tualete, bėgimai iš pamokų, bėdų prisidarymas, Helovyno, Kalėdų renginiai, diskotekos... Visko buvo, labai kažko GRAND negaliu išskirti. Vaikams papasakočiau apie keliones po gyvūnų prieglaudas, senelių namus, vaidinimus, kaip naudodamas memes bandžiau tapt mokyklos prezidentu, jei dar toks dalykas egzistuos.
Neabejoju, kad vaikams tai tikrai skambės įdomiai. Ir paskutinis. Jei gimnazija būtų lankytinas objektas, kokį atsiliepimą paliktum? Ar sugrįžtum čia dar kartą?
Palikčiau labai ilgą, nuoširdų ir gerą atsiliepimą. Kada nors tikrai sugrįšiu – aplankyti tų koridorių, klasių. Vis dėl to, daug visko patirta mokykloje. Privertei susimąstyti dabar, juk pati pabaiga jau. Baisu net pagalvoti, kad tuoj mokyklą baigsiu.
Na taip... Tai kažkiek liūdina, bet kaip jau sakei pats, mokykla – tik maža gyvenimo atkarpa. Tikiu, kad dar be galo daug patirsi išbandymų, kurie po kiek laiko sukels tokį patį nostalgijos jausmą, kaip ir dabar mintys apie besibaigiantį mokyklos etapą.
Kristupą kalbino Luknė Gurskutė
*Intervių paimtas nuotoliniu būdu *
*Straipsnį publikuoti be sutikimo griežtai draudžiama*