Pirmiems egzaminams nuaidėjus, kviečiame nepamiršti mūsų abiturientų ir, dar kol yra laiko, su jais susipažinti ar atrasti kažką naujo, netikėto! Paskaitykite apie abiturientę Viltę Sunklodaitę - mielą, rudų akių savininkę !
Apibūdink save gėle.
Aš manau, kad galėčiau būti ramunėlė, nes tai – mano mėgstamiausia gėlė. Jos žydi vasarą ir man primena šilumą.
Įvyko paskutinis skambutis , ar prisimeni pirmąjį skambutį biliūnkėje kaip pirmokėlė?
Prisimenu. Iš Vienuolio atėjo mūsų nedidelė grupelė klasiokų, kitus išdalino į skirtingas klases. Mes labai pasimetę buvom, ieškojome kabinetų. Tokie tradiciniai pirmokai, kurie ateina, nieko nežino ir ieško, pasimetę vaikšto po mokyklą – grynai aš čia ir buvau tokia. Labai nustebau, kai tas skambutis buvo MUZIKA.
Mažai laiko lieka iki egzaminų. Kaip jautiesi būdama „paskutinio pasispardymo“ centre?
Tai aišku, kad baisu, bet tikiuosi išlaikyti visus egzaminus. Pasitikiu, kad viskas bus gerai, kad išgyvensiu šitą sunkų laikotarpį ir prasidės naujas gyvenimo etapas.
O kokio egzamino tu labiausiai bijai šiuo metu?
Man atrodo, kad čia visų didžiausia baimė...Matematika. Aš niekada nebuvau tiksliukė ir man tas visas formules yra labai sunku prisiminti kaip žmogui su prasta atmintimi.
Biliūnkės tinklapyje yra tavo laidos krikštynų vaizdo įrašas. Ar gali pasidalinti su skaitytojais, ką iš būtent tos dienos atsimeni?
Mus perspėjo ateiti su prastais rūbais, tai atėjom visi su treningais. Kalbėjo kažkokia pikta mergina ir mes visi jos labai bijojom. Visi pasiruošę sėdėjom matematikoje ir laukėme, kada ateis pas mus. Ir tada atėjo, išsivedė, klausinėjo visokių klausimų, o mes tokie mažiukai išsigandę. Kankinimas prasidėjo, kai išėjome į lauką : krepšinį mėtėm, ėjome ančiuku aplink visą stadioną, lindome per kažkokius tuneliukus. Šiaip, iš tikrųjų, tai labai smagu. Geros krikštynos ir labai įsimintina diena mokykloje.
Koks mokytojas (-a) yra panašiausias į tave?
Gal mano mylimiausia mokytoja Ina? Mes abi mieliau būtume gamtoje, žygyje ar „Robinzonuose“ nei pamokoje ( juokiasi). Mums patinka keliauti, smagiai leisti laiką ir nebijome iššūkių. Labai smagi mokytoja, labai pasiilgsiu.
Manau, kad visiems labiau žinoma esi kaip „Intrus“ šokėja. Kaip atradai šokį?
Į Anykščius aš atsikrausčiau į antrą klasę, prieš tai gyvenau Kaune. Dar darželyje ėjau į gatvės šokių treniruotes, bet ten neilgai lankiau, nes susirgau ir taip nuplaukė. Išgirdau, kad Anykščiuose įsikūrė „Intrus“. Pirmais metais labai bijojau prisijungti, jaudinausi, kad nepavyks, kad nepritapsiu, nes nieko nepažinojau, o dar ir lankiau muzikos mokyklą, dainavau... Kitais metais prisijungiau ir dabar jau šešti metai kaip šoku.
Kokia tu esi varžybų metu?
Aš esu ta, kuri panikuoja ir sekundę prieš einant į aikštelę užmiršta visą šokį, bet prieš išeinant susikaupia ir dar kitus nuramina. Stengiuosi atiduoti visą save, nes šokant jaučiuosi gerai. Paskutiniais keliais metais likome tik keli vyresni, tai reikia nuraminti mažiukus – jaunesnius, mylimuosius intrusiukus. Visi vienas kitą nuraminame, nes vis tiek, čia komandinis šokis.
O kokios veiklos ( be šokio) džiugina tavo sielą?
Muzika dabar labiausiai džiugina mano sielą. Šiais metais šoku mažiau, todėl muzika yra mano džiaugsmas. Jeigu specifiškiau tai yra grojimas pianinu. Nors aš ir esu užmiršusi pagrindus ir visokias subtilybes, nes muzikos mokyklos nebelankau ilgą laiką, bet grojimas mane tikrai pralinksmina, palaiko, kai man sunku ir nuramina. Grįžus namo tikrai norisi nusiraminti ir išlieti visas emocijas, kurios susikaupė po dienos mokykloje. Dar buvimas su šeima ir draugais, gamta. Žinai, tokie, kuriuos visi sako, bet visi sako, nes tai tiesa.
Kaip manai, ar esi gimusi tinkamoje eroje? Ar gimei per vėlai, o gal per anksti?
Žinau, kad tikrai ne per anksti. Labai džiaugiuosi savo vaikyste ir kaip ją praleidau kaime su diedukais ir draugais be telefonų ir kompiuterių. O ar per vėlai net nežinau. Man labai būtų įdomu išbandyti gimti kitu metu. Kadangi esu romantikė, tai labai norėčiau pabandyti gyventi tuo laikotarpiu, kai nebuvo telefonų ir turėdavai rašyti laiškus, kad galėtum kalbėti su savo mylimuoju su kuriuo tau tėvai neleidžia bendrauti. Meilė buvo tikresnė tuo momentu, kai tu neturėdavai progos kiekvieną sekundę susisiekti ir pamatyti, pakalbėti. Turėdavai galimybę pasiilgti kitą žmogų. Džiaugiuosi, kad gimiau nepriklausomoje Lietuvoje, o manau, kad gimiau nei per anksti, nei per vėlai.
Įsivaizduok, kad dabar turi pasikalbėti su tikra pirmoke Vilte. Ji klausia tavęs, kas ta biliūnkė, ką reiškia ir t.t. Kaip tu jai paaiškintum, kas yra gimnazija?
Vieta, kurioje reikia labai daug mokytis ir neužtenka bendrų žinių. Ir būtinai papasakočiau apie „Robinzonus“ bei paskatinčiau juose dalyvauti. Kalbėjome su draugais ir aš sakiau, kad „Robinzonai“ yra geriausias dalykas nutikęs mokykloje per šiuos ketverius metus. Taip pat biliūne yra labai daug galimybių keliauti, dalyvauti Erasmus+ ir kituose projektuose. Faini mokytojai....Kai kurie.... Galiu pasakyti, kad man yra daugiau fainų mokytojų, nei ne fainų.
Pabaigai, duok patarimą būsimiems biliūniečiams.
EIKIT Į „ROBINZONUS“!!!! Tai yra nuostabu. Praleidi laiko gamtoje ir artimiau susibendrauji su žmonėmis, nes su jais gyveni, valgai, plauki baidarėmis, eini į naktinius žygius ir taip toliau. Taip pat atsiranda didesnis šansas, kad susirasi draugų. Būsimiems biliūniečiams linkiu būti aktyviems ir dalyvauti mokyklos veiklose.
Viltę kalbino Ugnė Oznanskaitė
