Oras yra labai šiltas užlipus ant „Dvylikto Biliūnkalnio laiptelio“. Ten laiptelį nušvies ir mūsų gimnazijos saulytė - abiturientė Vasarė Budreikaitė. Kviečiame su ja susipažinti!
Pasakyk daiktus biliūnkėj, kurie turi tavo mėgstamiausias spalvas.
Nežinau, kur rasti tokių daiktų, nes, pavyzdžiui, rausva spalva, tai neįsivaizduoju, kur mūsų mokykloje yra, nebent pas mokytoją Eglę Taleišienę fizikos kabinete yra šaltibarščių lipdukas, tai va ten yra ta spalva. O daugiau mėgstamiausių net nelabai yra.
Jei nuo tavęs priklausytų visa švietimo sistema, kokias dvi pamokas išmestum?
Manau, kad aš neišmesčiau nieko, tiesiog sumažinčiau gal kas antrą savaitę kažką. Aš nežinau, ką per SEU veikia ir per karjeros ugdymą, bet juos kas antrą savaitę gal padaryčiau, manau, užtektų. Tiesiog būtų faina pasirinkti, kas nepatinka iš dalykų, tik ne iš visų, aišku, ir tada padaryti, kad jie vyktų kas antrą savaitę.
Kokį didžiausią skirtumą tarp devintokės ir abiturientės savęs jauti?
Atrodo, kad mąstau kažkiek kitaip. Šiaip, kai aštuoniolika metų suėjo, jau tą dieną, atrodo, viskas pasikeitė. Daugiau atsakomybių atsirado. Dabar vyriausi esam, kai devintoje klasėje atėjome, nieko nežinojome, buvo baisu šiek tiek, dabar drąsiai einu čia ir nieko jau nebėra baisaus, ir atsirado kažkoks globėjiškas jausmas, nes norisi padėti jaunesniems, kurie dar nesijaučia čia gerai, kai matau, kad kažkas kažko bijo ir yra pasimetę.
O kokį patarimą esi gavusi per 12-a mokymosi metų, kurio dar nepamiršai ir vadovaujiesi?
Tokio patarimo neatsimenu, bet neseniai tokią frazę išgirdau, kad „prie egzaminų nepriprantama“, o aš kažkaip maniau, kad spręsdama ankstesnių egzaminų užduotis ir šiaip daug mokydamasi, sumažinsiu tą baimę ir drąsiai žengsiu į egzaminus. Dar buvau paskaitoje kaip kovoti su stresu ir supratau, kad stresas ir jaudulys bus neišvengiami, tai dabar lieka tik kuo geriau ir tvirčiau mokėti kiekvieną dalyką, kiek tai dar yra įmanoma, ir negalvoti, kad egzaminai yra kažkokia pasaulio pabaiga.
Esi aktyvi, labai užsiėmusi, taip pat ir viena iš pirmūnių mūsų mokykloje. Kaip tau pavyksta viską suderinti, kad nenukentėtų tiek mėgstamos veiklos, tiek mokslai?
Yra tokia frazė: „Kuo daugiau veiki, tuo labiau viską suspėji“. Tai tiesiog susiplanuoju savo laiką, stengiuosi nepamesti tų veiklų, kurias mėgstu ir darau jau ilgą laiką. Taip pat tos šalutinės veiklos, ne mokslai, nemanau, kad daro kažkokią blogą įtaką, nes tada aš pailsiu ir geriau, linksmiau jaučiuosi. Vis tiek didžiąją dalį laiko stengiuosi praleisti kažką prasmingo veikdama, kad judėčiau toliau, išmokčiau kažko, nes per tiek metų mokymasis man tapo kaip savotišku pomėgiu, vis labiau norisi sužinoti ir išmokti kažko naujo ir skirti tam vis daugiau laiko, tai taip ir randu laiko įvairiems pomėgiams ir surandu pusiausvyrą.
Ką patartum kitiems, kad ir jie viską suspėtų?
Nebijoti užsiimti veiklomis, kurias mėgstat. Sportuoti, aišku, ne vien mokytis ir visada susidėlioti veiklų planą, kad ir mintyse. Ir šiaip, jeigu, pavyzdžiui, ką patarti gimnazistams, tai labiau susikoncentruoti į mokslus, nes nebe daug jau laiko lieka atėjus į gimnaziją ir labai greitai viskas praeina. Manau, mokykloje reikėtų džiaugtis kiekviena diena, kuo daugiau bendrauti, smagiai leisti laiką, per pertraukas pabūti su draugais, o per pamokas išnaudoti visas galimybes ir kuo daugiau išmokti, nes tam ir skirta mokykla, kad mokytumėmės, tai kada gi dar pasinaudosim šia proga? Tuo labiau, kad kuo daugiau išmokus mokykloje, po jos lieka daugiau laiko poilsiui ir mėgstamoms veikloms ir tada automatiškai atsiranda laiko viskam.
Kokias veiklas, kurios yra vykdomos mokykloje, tu pasiūlytum mokiniams, kad jau tikrai pajaustų tą Biliūnkės gyvenimą?
Įdomiausi yra Inos žygiai, turistukų būrelis. Ten ir gamtos pamatai, ir su mokytoja susipažįsti, susirandi draugų ir daug sužinai, tai būna labai smagu ir tie įspūdžiai išlieka labai ilgam ir visada linksma juos prisiminti.
Su kokiu mokytoju kalbėdama jauti, kad gali juo pasitikėti ir „kalnus nuversti“?
Tikrai su mokytoja Egle Taleišiene. Visą laiką labai gera su ja bendrauti, pasidalinti geromis ir blogomis naujienomis, pasijuokti ir tiesiog, svarbiausia, nuoširdžiai pabendrauti. Labai smagu, kai mokytoja pataria ir padrąsina, nuramina, nes tai labai padeda ir paskatina judėti toliau.
Kadangi lieka labai mažai laiko ir egzaminai artėja, ar jau turi mintyse susigalvojusi, ką norėtum ateityje nuveikti? Ar plauksi pasroviui ir žiūrėsi kaip egzaminus išlaikysi?
Turiu labai seniai, jau pradinėse klasėse žinojau, kuo noriu būti. Visada galvojau kažką apie sveikatos mokslus: iš pradžių veterinariją, paskui jau keitėsi tos kryptys šiek tiek, bet ne per daug. Dabar laukiu egzaminų, artimiausi žmonės žino, kur noriu stoti, ir to užtenka. Dar nežinau kaip išlaikysiu egzaminus, kaip pasiseks, tai dėl tos nežinomybės dar nesinori pasakyti konkretaus tikslo, kurį net dar nežinau ar pasieksiu.
Su kokiu literatūriniu veikėju norėtum pabendrauti?
Dabar man į galvą šauna Mikė Pūkuotukas. Jis toks raminantis, linksmas, labai mielas. Jį prisimenu iš vaikystės ir norisi sugrįžti į ją, atrodo, kad tuomet buvo lengviau, nors tada atrodė, kad irgi nebuvo lengva. Į darželį būdavo sunku keltis... Dabar tai atrodo, kad Mikė Pūkuotukas tikrai nuramintų, su juo būtų gera pabūti ir pailsėti, nes dabar labiausiai trūksta poilsio ir ramybės mintyse.
Pabaigai, pasakyk dalyką, kurio tau trūko, bet tikiesi, kad ateities kartos nesusidurs su tuo ir turės?
Jei reikėtų kalbėti apie kažkokį daiktą, tai tikrai dabar negaliu sugalvoti, bet, manau, kad labiausiai trūko bendravimo. Tikiuosi, kad ateities kartos nepatirs karantino ir to atsiskyrimo, nes grįžus po jo kartais tikrai būna sunku bendrauti, atrodo, bendravimo įgūdžiai šiek tiek sunyko po to nuotolinio laikotarpio ir gaila to prarasto laiko.
Vasarę kalbino Ugnė Oznanskaitė
