Šiame „Dvylikto Biliūnkalnio laiptelio“ interviu skaitykite apie žmogų, kuriam netrūksta pasitikėjimo ir veiklų. Tai - Martynas Žemaitis !
Kokia daina ar muzikos kūrinys tau asocijuojasi su Biliūnke?
Tai būtų Aphex Twin ,,Avril 14th”. Labai gražus gabalas ir toks melodiškas, lyriškas. Kodėl jis man asocijuojasi su mokykla? Nežinau. Bet, jeigu mokyklą reiktų apibūdinti muzikaliai, tai skambėtų kažkaip taip.
Esi labai aktyvus žmogus. Ar būna kartais sunku tokiu išlikti, jei taip, kas padeda nepasiduoti?
Galiu atsakyti labai paprastai, kas padeda išlikti tokiu aktyviu. Tai yra visokios atsakomybės ir įsipareigojimai, nes tu iš pradžių atrodo užsikuri kažkokią fainą idėją, kurią atrodo darysi, čia bus smagu, bus kietai, bet tada ta idėja išsitęsią ir tu pavargsti, ir jau biški nebenori. Tiesiog yra kitų žmonių, kurie tavimi pasitiki, nuo tavęs daug dalykų priklauso ir tu paprasčiausiai nebeturi, kur trauktis, sukandi dantis, ir darai tai toliau. Ir iš tikrųjų, aš manau, toks va, įsipareigojimas yra labai geras būdas prisiversti bet ką padaryti.
Ko išmokai per šiuos ketverius metus gimnazijoje?
LABAI DAUG VISKO IŠMOKAU. Tikrai. Čia tai… Nu mano gyvenimas dar ganėtinai trumpas buvo, bet šitie keturi metai buvo patys turiningiausi tikrai mano gyvenime. Aš daugiausiai visko vienareikšmiškai išmokau ir sužinojau, ir galbūt tokie pagrindiniai dalykai būtų: išmokau socialus būti šitoj mokykloj, bendrauti su žmonėmis, išmokau galbūt sau išsikelti kažkokius tikslus gyvenime ir jų siekti, iš tikrųjų dabar vat manau tiktais dvyliktoj klasėj labai neseniai išmokau kaip mokytis iš tikrųjų reikia man būtent, kas galėjo būt biški anksčiau, bet geriau vėliau, negu niekada ir… Sakyčiau išmokau optimizmo tokio, nes anksčiau buvau biški liūdnesnis toks žmogus, bet šita visa aplinka ir žmonės čia esantys iš tikrųjų labai įkvepia ir lygiai taip pat jie padeda man daryti visus tuos darbus, kuriuos aš darau ir galų gale dėl jų aš visą tai darau ir tai tikrai labai padeda.
Jeigu dabar galėtum sugrįžti į I-ąją gimnazijos klasę, ką patartum ar pasakytum devintokui sau?
Kai aš buvau devintokas, buvo karantinas. Ir ką būčiau sau pataręs karantino laikotarpiu? Tai turbūt mažiau žaisti prie kompo ir daugiau groti su gitara.
Esi ne tik aktyvus, bet ir meniškas bei muzikalus žmogus. Kas įkvepia kurti muziką?
Muzikos kūrimas ir grojimas ,apskritai, yra mano toks atsipalaidavimas. Ir… Kas mane įkvepia? Nežinau… Mano kūryba, apskritai, kyla iš jausmų ir mano būsenų dažniausiai. Aš manau, tai yra pats natūraliausias kūrybos būdas, bet tiesiog, jeigu aš jaučiu kažkokių tai daug emocijų, aš pasiimu gitarą, prisėdu prie pianino ir įrašau kaip skamba tos mano emocijos, tada dažniausiai ir susikuria patys geriausi dalykai. Bet kas įkvepia pradėti, tai… Nežinau, neatsimenu, bet kaip sakau tai… Nu aš pasibaigiau muzikalkę jau prieš du metus maždaug, ir ją pasibaigiau dėl to, nes mane vertė tėvai, o tik po muzikos mokyklos aš, taip sakant, atradau meilę muzikai ir supratau, kiek iš tikrųjų daug duoda šis dalykas.
Kokie planai po mokyklos? Studijuosi? Imsi gap year (liet. laisvus metus po mokyklos baigimo)?
Labai norėčiau iš tikrųjų gappinti ir kažką paveikti dėl savęs, bet, deja, mūsų visuomenėj vaikinams, fiziškai sveikiems, yra tai negalima dažniausiai, tai dėl to jaučiu reikės eiti į kariuomenę. Iš tikrųjų dabar, kai vis daugiau apie tai mąstau, tai atrodo kaip ir ne toks blogas dalykas, nes tai išugdo savybių, kurių galbūt kai kurių man trūksta ir ir ir ir aš manau, kad išeis į gerą. Tai planas dabar į kariuomenę, o paskui po kariuomenės iš tikrųjų norėčiau studijuoti užsienyje, galbūt kokioje Olandijoje, ir dabar mąstau apie verslo vadybą.
Kurio mokytojo labiausiai pasiilgsi?
Turbūt lietuvių kalbos mokytojos Dalios Andriuškevičienės. Nu… aš jų visų labai pasiilgsiu, nes visi mokytojai man žiauriai daug davė ir labai stipriai mane išaugino, bet galbūt vat pastaruoju metu tas artimiausias ryšys buvo su lietuvių mokytoja ir mes labai daug diskutuojam ne tik per literatūros pamokas, bet ir po jų ir… Jos požiūris į gyvenimą yra labai įdomus, šiek tiek kitoks nei mano, bet kaip sakau, tai yra labai įdomu ir trūks man jos.
Ką naujo sužinojai ir atradai apie save per šiuos ketverius metus?
Tai, kad aš iš tikrųjų galiu viską, ko tik aš noriu. Ta prasme mano galimybės, galbūt skamba biški arogantiškai, bet aš viską galiu! Ta prasme, ką aš sugalvoju, aš tą galiu įgyvendint. Negaliu skristi ar daryti tų neįmanomų dalykų, bet visą kitą, kas yra žmogiška, aš tikrai galiu.
Kas yra kažkas, ką gailiesi padaręs ar nepadaręs per šiuos ketverius metus? Ir ar išvis yra kažkas, ko gailiesi?
Ko gailiuosi?... Tai faktas, kad per šituos ketverius metus buvo padaryta daug visokių klaidų ir ne fainų atsitikimų, ir gėdingų įvykių visokių, bet aš manau, kad visa tai tave kaip žmogų labai stipriai užgrūdina ir padaro tave tuo, kas esi dabar. Ir manau man patinka, kas aš esu dabar, taip kad… Nors tikrai nesu tobulas ir padariau nemažai dalykų, kurių galbūt reikėjo nedaryti, bet aš manau, kad tai prisidėjo prie to, kas aš esu dabar. Žmonės sako, kad reikia gyventi šia diena ir kad pabaigus gyvenimą turėtum, ką papasakoti. Tai aš manau, kad aš tikrai galų gale nesigailiu dėl nieko, ką padariau.
O kokios mokyklos vietos labiausiai pasiilgsi?
Galbūt to instrumentų kabineto, kuris dabar yra viršuj už bibliotekos, kur yra visi instrumentai sunešti. Ten ganėtinai naujai įsikūrusi tokia vieta, bet ten yra labai faina. Arba galbūt režisieriaus Juliaus kabineto, nes ten irgi yra muzikos instrumentai, nu tam kabinete dar yra ir Julius, kas irgi yra labai fainas žmogus irgi daug prisidėjęs prie mano augimo, bet instrumentai… Kaip sakau, muzika man leidžia atsipalaiduoti ir pabėgti biški nuo realybės, tai ten, kur yra instrumentai , ten aš galiu pabėgti.
Kaip tau atmosfera mokykloj? Žmonės? Erdvės?
Bendra atmosfera aš nežinau ar man labai patinka, jeigu žiūri į visumą, čia tikrai, kaip sakau, nėra tobula ir tie žmonės... Nėra visai viskas kaip galbūt aš norėčiau, kad būtų, bet tu turi prisitaikyti ir tu tiesiog galbūt nežiūri taip plačiai, kaip galėtum, susikaupi į tą savo artimesnį ratą ir jeigu susikaupsi į jį, viskas bus labai gražu ir labai faina.
Koks prisiminimas iš gimnazijos visada priverčia nusišypsoti?
Apskritai iš gimnazijos aš turiu žiauriai daug prisiminimų ir didžioji dalis jų yra labai fainų. Tai aš manau, kad jau dabar labai daug tų prisiminimų tiesiog jie aplanko kažkada tai vidury dienos, labai netikėtai ir jie jau dabar priverčia nusišypsoti , o jeigu pagalvojus ateitį , tai aš manau visas šitas laikas bus kaip toks labai fainas, gražus, melancholiškas prisiminimas ir viską tikrai prisiminsiu su šypsena.
Kokį palinkėjimą duotum draugams, kurie dar pasilieka čia ir dar nebaigia mokyklos?
Aš labai daug kam sakau, kad viskas bus gerai, tai ir jiems pasakysiu, kad viskas bus gerai :)
Martyną kalbino Rasa Blekaitytė
