» » Dvyliktas biliunkalnio laiptelis - Justė Paknytė
Informacija apie naujieną
  • Peržiūrėjo: 524
  • Autorius: Dovilė
  • Data: 13-02-2021, 16:07
13-02-2021, 16:07

Dvyliktas biliunkalnio laiptelis - Justė Paknytė

Kategorija: Naujienos

Dvyliktas biliunkalnio laiptelis - Justė Paknytė„Dvyliktas biliunkalnio laiptelis“ ir vėl čia! Šį kartą kalbinome daugeliui puikiai pažįstamą, linksmąją vakarėlių liūtę – Justę Paknytę.


Labas Juste, jeigu pasiruošusi galime pradėti.

Na, gerai!

Kaip tau prabėgo šie 12 metų mokykloje?

Šiaip, gerai. Nesakyčiau, kad buvo labai blogai per tuos 12 metų ir kiek aš ten atsimenu, bet labiausiai įsiminė laikotarpis, kai atėjau į biliunkę ir visiškai viskas nauja. Nauji mokytojai, kiti draugai... Prie visko pripratus, net nepastebėjau, kaip prabėgo (beveik) 12 metų. Prabėgo taip greit, pagalvojus... Negaliu sakyt, kad buvo labai gerai, bet negaliu sakyt, kad buvo ir labai blogai.

Koks buvo pats įsimintiniausias įvykis mokykloje?

Įsimintiniausias įvykis? Hm... Gal ne įvykis, o visi tie mokyklos vakarėliai, vaidinimai, o ypač šimtadienis, kai mes dar buvom vienuoliktokai ir visa laida vieningai viską darėm, kaip vienas kumštis. Tai va, šimtadienis ir bus vienas iš tų įsimintiniausių įvykių. Dar prisimenu pirmokų krikštynas, kai visa mano laida ir aš dar galėjom susitikt, bendraut, apsikabint... Per tokį laikotarpį tai labiausiai įsimena buvimas su draugais.

Galbūt buvo kokių nesėkmių, kuriomis norėtum pasidalinti?

Nesėkmių... Gal ne, nebuvo jokių nesisekimų, nusižengimų. Viskas praėjo sklandžiai. Bet dabar, dvyliktoj klasėj nepadaryt namų darbų, neatsiskaityt kokio nors kontrolinio – tragedija! Tai gal tokie tie mano nusižengimai ir būtų. O šiaip, nieko blogo nesu padariusi, ką galėtumėt žinoti. wink

Ką planuoji veikti po 12-likos klasių? Ar žadi studijuoti, o galbūt pirmiau nori sužinoti visas galimybes ir tada bandyti kažko siekti?

Yra labai daug variantų, nemeluosiu. Aišku, pagrinde viską lems egzaminai, tad labai meldžiuosi ir svajoju, kad viskas pasisektų. Pirmas bandymas bus stoti į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, odontologiją arba farmaciją. Arba į tas pačias studijas tik į Vilniaus universitetą – tai vienas iš pagrindinių mano tikslų. Kad nestoti visiškai ir pasiimti laisvus metus, tikrai neplanuoju. Man atrodo, kad per tuos metus aš tiesiog neturėsiu ką veikti arba tiesiog neatrasiu savęs. Apie odontologiją svajoju nuo 5-tos klasės ir jokių kitų minčių iki šiol neturėjau. O farmacija susidomėjau tik visai neseniai, kuri mane visai sudomino. Todėl (kol kas) pasilieku prie šių pagrindinių studijų krypčių, į kurias bandysiu įstoti visomis jėgomis.

Kaip vertini šios mokyklos mokytojus? Galbūt kažką norėtum išskirti, kaip šmaikščiausia ar rukšną?

Vertinu visus mokytojus tik teigiamai. Visi mokytojai stengiasi dėl kiekvieno mokinio, kad tobulėtų, augtų ir pasiektų svajones. Na, o išskirti galiu dabar tik vieną, visų laikų pačią mylimiausia, kuri buvo ir yra fainiausia mano mokytoja – Jūratė Musteikienė. Visa ta veikla JBG parlamente, kartu su ja, buvo nuostabi ir įsimintina. Na, buvo ir pykčių, tačiau ji mane palaikė ir stengėsi, kad padaryčiau dar geriau nei galiu.

Ar buvai aktyvi mokyklos veikloje, renginiuose?

Nemeluosiu, man mokyklos renginiai buvo labai svarbūs. Jei kuratorė man patikėdavo suplanuoti renginį, tai aš stengdavausi iš visų pastangų. Pagrindinis renginys buvo šimtadienis, kuriame stengiausi dalyvauti aktyviausiai. Mūsų 12-tokų komanda buvo nereali, labai džiaugiuosi, kad visos mūsų mintys „susidėliojo“ ir padarėm tokį renginį, kurio net patys nesitikėjom. Mums tikrai pasisekė su tuo renginiu. Visada norėjau padaryti kuo daugiau renginių ir, žinoma, juose dalyvauti. Tik dabar liūdna, kad šis pandemijos laikotarpis mus stabdo, o padaryti nieko negali: jokių renginių, jokių vaidinimų... Tai toks liūdesys ant širdies liko.

Kokia veikla užsiėmei po pamokų, kai dar buvo legalu? Galbūt, turi kokią mylimą veiklą?

Turiu. Ir ne vieną. Aišku, šiuo laikotarpiu viskas yra sustoja, bet yra dvi pagrindinės veiklos, kuriomis užsiėmiau po pamokų: tai yra šokiai ir dainavimas. Tai būtent ta veikla, kuri leidžia „visiškai pabėgti“ nuo pasaulio ir būti savimi su savo mylimiausių kolektyvų gretose.

Nuo kada pradėjai domėtis šokiais ir dainavimu. Kodėl būtent jie?

Aš visada norėjau kažkokios po pamokinės veiklos, bet niekada jos neturėjau. Pavyzdžiui, pradinėse klasėse atėjau pas mama ir pasakiau, kad aš noriu dainuoti. Nesvarbu kur, bet aš noriu dainuoti. Aišku, ji mane užrašė į muzikos mokyklą, bet ten prabuvusi metus supratau, kad man ten nepatinka ir noriu būti ten, kur vyksta koncertai, renginiai. Todėl pasirinkau Anykščių Kultūros centrą. Net nebeatsimenu, ar mama ar aš susisiekiau su dainavimo vadove, kad gal penktoje ar šeštoje klasėje jau dainavau. Ir aišku, iš pradžių labai bijojau, galvojau, ką aš čia veikiu, atrodo, net dainuot nemoku. Tada tokios mintys sukosi. Aišku, po pirmo koncerto mano nuomonė pasikeitė ir aš supratau, kaip ten yra nuostabu ir kad ten būsiu iki pabaigos. Po kokių metų aš pastebėjau, kad man vis dar per daug laisvo laiko, pavyzdžiui, neturėjau ką veikti po dainavimo. Tada pagalvojau, galbūt, reiktų lankyti dar ir šokius ir iškart pasigavau „Saulašarės“ vadovę Irmą Baukytę ir paklausiau ar galima ateiti pas ją šokti. Ji, žinoma, sutiko. Pasakė kada vyksta repeticijos ir aš atėjau. Pradžioje pamačiau paneles, kurios buvo vyresnės ir išsigandau, drebėjau. Vėl tos pačios mintys sukosi galvoje: ką aš čia veikiu ir pan.. Bet dabar visiškai neįsivaizduoju gyvenimo be šių dviejų veiklų, kurios visiškai pakeitė mano gyvenimą ir požiūrį į jį. Pripažinsiu, nuo abiejų vadovių gaudavau velnių, tačiau jos mane išauklėjo. Labai laukiu, kada vėl galėsiu lipti ant scenos ir parodyti tai, ką moku bei leisti laiką su savo antra šeima.

Spėju, kad teko dalyvauti ir dainų šventėje?

Tikrai taip!

Gal kokį įsimintiną įvyki iš ten turėjai? Papasakok!

Oiiii... Čia buvo gal 2018 metai, jeigu neklystu ir dainų šventė trukdavo savaitę. Tai buvo dainų šventės šimtmetis ir pirmoji mano dainų šventė. Prieš važiuojant ten kamavo nejaukus jauduliukas, bet žinojau, kad su savu kolektyvu nieko nebus baisaus. Kai atvažiavom, mūsų laukė varginančios repeticijos, skirtingose lokacijose (skirtinguose Vilniaus kraštuose) ir, aišku, maistas, kuris tikrai nebuvo pats geriausias... Bet pats tas finalas buvo nerealus! Po paskutinių šokių ir gyvos transliacijos emocijos buvo ypatinga, visos verkėm džiaugsmo ašarom. Iš tiesų, buvo ašarų upė. Nuo to laiko supratau, kad labai svarbu vertinti visus ypatingus įspūdžius ir tai, ką turi. Jeigu kažkam teks dalyvauti dainų šventėje, tai tiesiog vau... pasisekė. Tad tik patvirtinu, jog būti šokio dalimi ir šokti su visa Lietuva tą patį šokį žingsnis į žingsnį, yra tiesiog nepakartojama.

Galbūt kažką nori palinkėti mūsų 11-tokams?

Tai būkit stiprūs, galbūt banaliai pasakysiu, bet siekit visko, ko trokštat, nes kai pasieksit viską, apie ką svajojat, tikiu jog jums bus pati laimingiausia gyvenime diena. Nepasiduokit, mokykitės kuo geriau ir kiek galit.

Galbūt dar nori kažką palinkėti mokytojams?

Mokytojams? Faktas, kad sveikatos, kantrybės su būsimais 12-tokais, nes aš jau žinau, kiek jie nervų iššvaistė dėl mūsų. Lai kiti abiturientai būna geresni už mus, nors už mus nieko nebus geriau (juokauja). Bet vis tiek palinkėčiau gražių atsiminimų su savo mokiniais, daugiau užmegztų draugysčių, nei pykčių.

Ar turi gyvenimo moto?

Galbūt, gana banalų, bet šitą moto iš vis nesenai atradau. Niekad neskirdavau dėmesio sau ir viską atiduodavau kitiems, nes kiti man buvo svarbesni, net už mane pačią ir nuo to labai nukentėdavau. Todėl mano gyvenime atsirado toks moto: „būk ir tikėk savimi”.

Sėkmės tau egzaminuose ir ačiū už interviu! Iki!

Ačiū Tau!

Justę kalbino Gabija Žygelytė



Dvyliktas biliunkalnio laiptelis - Justė Paknytė Dvyliktas biliunkalnio laiptelis - Justė Paknytė Dvyliktas biliunkalnio laiptelis - Justė Paknytė


















*Intervių paimtas nuotoliniu būdu *
*Straipsnį publikuoti be sutikimo griežtai draudžiama*скачать dle 10.3фильмы бесплатно

Rašyti komentarą

Vardas:*
El. paštas:*
Komentarai:
Įveskite kodą: *