» » Dvyliktas biliunkalnio laiptelis - Kristupas Matulionis
Informacija apie naujieną
  • Peržiūrėjo: 477
  • Autorius: Šarūnas
  • Data: 17-05-2020, 15:32
17-05-2020, 15:32

Dvyliktas biliunkalnio laiptelis - Kristupas Matulionis

Kategorija: Naujienos

Dvyliktas biliunkalnio laiptelis - Kristupas Matulionis Šį kartą kalbinome visiems puikiai pažįstamą, talentingą ir linksmąjį fotografą - Kristupą Matulionį!















Labas, Kristupai. Apibūdink save 3 žodžiais, kuriuos išgirdę tavo draugai, iškart galėtų pasakyti, jog tai tu.

Mhm... pirmiausia tai banguojantis, draugiškas, neprognozuojamas. Pala, galima antrą pakeist? Nes draugiškas, linksmas ar bet koks, tai čia visi žmonės tokie, bet kad visiškai neprognozuojamas, banguojantis tai čia faktas, nors čia beveik tokie patys žodžiai. Pas mane planai keičiasi kas minutę. Galiu vieną sekundę sakyt taip, kitą jau kitaip. Tai gal tiesiog nuoširdus.

Ar esi suplanavęs ką veiksi po mokyklos baigimo? Ar viską nulems egzaminų rezultatai?

Yra taip, jog mano galvoje sukasi du planai. Pirmas planas, kurį gali nulemti egzaminai, o kitame egzaminai neturi jokio vaidmens, jokios pozicijos. Pirmame plane norėčiau stoti į KTU, studijuoti marketingą, jeigu labai gerai pasiseks su egzaminais, bet šiaip dar vis nepaleidžiu tokio plano, jog po dvyliktos klasės pasitaupyti pinigų ir mėnesiui išvažiuoti į kelionę ir išeiti iš komforto zonos ir tikrai pagalvoti, ar aš to noriu, ar vis dar nenoriu sieti ateities tik su fotografija.

Jei prakalbom apie fotografiją, kaip ji atsirado tavo gyvenime?

Šiaip fotoaparatai ir fototechnika mane žavėjo jau nuo vaikystės, nuo kokių 6-7 metų. Kada vis matydavau fotoaparatą, man būtent ta kamera labai skirdavosi nuo tos kameros, kuri yra telefone. Aš jau tuomet jaučiau labai didelį skirtumą technikoje. Ta technika mane žavi labiau už viską ir visą vaikystę iki pat 12-13 metų žavėjo, bet vis nenusipirkdavau fotoaparato. Kai būdavo visokios šeimos šventės, galbūt koks giminaitis ar kažkas kitas turėdavo fotoaparatą ir man būdavo didžiausias džiaugsmas, kai leisdavo šiek tiek pafotografuoti. O šiaip, 6 ar 7 klasėje pirmą kartą nuėjau pas Andrių Falkauską į kino būrelį ir už tai, kad aš fotografuodavau kultūros centro renginius, jis man leisdavo dienai ar dviem paturėti fotoaparatą. Tai čia būdavo pati didžiausia šventė ir geriausias atlygis už darbą. Vėliau, per metus laiko ar kelis, susitaupiau pinigų savo pirmam fotoaparatui. Galiausiai labai dažnai pradėjau fotografuoti draugus, šeimos narius. Pradėjau dažnai žiūrėti “Youtube” video nuo ryto iki vakaro, bandydavau mokytis, eksperimentuoti, kuo labiau praplėsti savo teorines žinias apie būtent tą techniką, kas tai yra ar kaip veikia. Ir galiausiai per praktiką išmokau fotografuoti profesionaliau ir palaipsniui, žingsnis po žingsnio, pati didžiausia aistra ir pomėgis išsivystė iki to, kad tai tapo mano darbu ir vienu pagrindiniu pajamų šaltiniu.

O kas sugalvojo pavadinimą „mamajafatagraf“?

Yra graži šio pavadinimo istorija. Jis galbūt keistas, slaviškas, rusų kalba „mamajafatagraf“, bet tai yra tikra, gyvenimiška situacija. Pasiskolinau iš savo mamos darbo fotoaparatą ir išėjau fotografuoti draugės. Baigęs fotografuoti draugę, parėjau namo, persikėliau nuotraukas ir pakviečiau mamą, jog ateitų pasižiūrėt kaip gavosi. Mama pasižiūrėjo, aišku, pagyrė mane, pasakė, kad esu šaunuolis. Kažkodėl pas mane visada buvo rusų kalbos minčių šuoliai ar frazės lysdavo į galvą ir kažkaip mamai pasakiau: „Nu, mama, ja fatagraf.“ Ir tuomet praėjo šiek tiek laiko, kai šį hashtag’ą nusiunčiau vienam draugui po nuotrauka “mamajafotograf” ir jis kažkada už‘tag‘ino Instagram’e mane ne “mamajafotograf”, ką buvau sugalvojęs kažkada, bet “mamajafatagraf” ir padarė klaidą. Bet aš supratau, kad “mamajafatagraf” žymiai gražiau žiūrisi, nu ir viskas. Tuomet užsidėjau Instagram’e šitą nickname’ą (naudotojo vardą) ir atėjau į savo draugės 18-liktą gimtadienį, kurį fotografavau. Atėjau su fotografu ir visi: “O mamajafatagraf!”. Ir pamačiau, kad šis pavadinimas limpa. Po gimtadienio grįžau namo, iš karto susikūriau logotipą ir pagalvojau, jei žmonėms limpa ir tinka, reiškia einu teisingu keliu. Ko aš labiausiai bijojau šioje sferoje, tai turėt “Matulionis photography”, “Kristupas photo” arba dar kokį banalų pavadinimą, kurį naudoja kas antras fotografas.

Ar turi kitų hobių? Girdėjau, kad dalyvauji protmūšiuose.

Taip, einu su Jūrate Musteikiene į protmūšius. Pavydžiui, “Auksinis protas” , “Ko nežino Kazys?”. Tai yra vienas iš tokių mėgstamų veiklų, nes faina man tiesiog pasukti smegenėles kita linkme nei mokykloje. Dažniausiai pas mus mokykloje yra kitokie dalykai, kitoks mokslas, kad tu turi mokytis, kad kažką padarytum. O man protmūšiuose yra žavu, jog tu gali kai ką išmąstyti, ko aš mokykloje niekada nieko neišmąstau realiai, tiktai nebent kokioje geografijoje, istorijoje iš kokių bendrų žinių. Šiaip matematikoje, jei tu nežinai formulės ar kažkokių taisyklių - viskas, tu neišmąstysi nieko. O man protmūšiai labai žavi, nes iš tam tikrų sukauptų savo gyvenimo žinių gali išmąstyti atsakymą. Pala, klausimas apie pomėgius, taip?

Taip, pomėgiai ar hobiai, tas pats.

Paskutiniais metais man teko dirbti restorane, pamatyti restorano aplinką, darbą virtuvėje. Nuo pat pirmos dienos mane sužavėjo kaip virėjai ir šefai dirba virtuvėje ir nuo tada mane taip sužavėjo maisto gaminimas, kad aš visą laiką, kai turėdavau laisvas darbo dienas, kai redaguodavau nuotraukas ar šiaip leisdavau laiką namie, tai aš visas dienas, galima sakyt, gamindavau. Man tai vienas iš saviraiškos dalykų, kur galėdavau save realizuoti ir džiaugtis rezultatais.

Koks klausimas tave labiausiai erzina?

Daug yra tokių klausimų…

Na, vienas, kuris labiausiai erzina.

Mmm… Galbūt, tas klausimas mane labiausiai erzina dėl to, kad žmonės iškart mane stato į tam tikrus rėmus - “Kiek tau metų?”. Kadangi pas mane beveik visi draugai yra daug vyresni už mane ir man tenka su jais būti tam tikrose aplinkose, kur yra dar daugiau žmonių su kuriais susipažįsti ir bendraudamas atrandi daug bendrų kalbų, kurių dažnai neatrandu pas savo bendraamžius. Ir būna, kad vidury pokalbio paklausia: “Kiek tau metų?”... Ir tu taip nenori atsakyt, nes nežinai, gal tas žmogus yra prisirišęs prie skaičių, metų skirtumo. Todėl aš bijau, kad dėl mano amžiaus, prieš mane gali kažkas atsisukti. Pavyzdžiui, kad tu jaunesnis, neturėtum čia būti. Labai tas klausimas išblaško mano mintis, aš labai pasimetu. Man, pavyzdžiui, visiškai nesvarbu kiek kam metų, mes visi esam skirtingi, skirtingai bręstam. Man skaičius yra tik skaičius.

Gal turi savo gyvenime frazę ar šūkį, kuriuo vadovaujiesi?

Leisk pagalvot, nes tikrai turėjau. Aš kažkada net norėjau kažką išsitatuiruoti… (labai ilgai galvoja ir nusijuokia). Pas mane yra labai daug tokių blogų frazių, kurios veda visiškai į kitą pusę. “Ką gali padaryti dabar, padaryk rytoj.” Čia parodo, koks aš esu, kai darau nemėgstamus dalykus. Aš, kai darau nemėgstamus dalykus, tai aš galiu atidėliot iki pat paskutinės dienos. Bet šiaip kalbant apie rimtus dalykus ir kokią frazę, tai galbūt, visada mėgstu “liūdesį keist į judesį”. Aš nemėgstu susiraityt į kokoną kampe ir verkt. Aišku, visko būna, bet jei yra išeitis to nedaryt, tai stengiuosi pasirinkti išeitį ir kažkur bėgti.

Praėjus šiek tiek laiko po mokyklos baigimo, į kurią pamoką su džiaugsmu sugrįžtum?

Aš net dabar su džiaugsmu grįžčiau į etikos pamoką, kurios man šiais metais jau nebėra. Tuomet grįžčiau į istorijos pamoką ir dar į kino pamoką. Dabar galvoju, kur dar aš jaučiuosi ne taip blogai ir norėčiau grįžti… nežinau, šiaip ir lietuvių pamokoje visai gerai jausiuos.

O kaip su matematika?

Matai, matematikoje aš mėgstu tik tam tikras temas. Galbūt ne tai, kad mėgstu, bet suprantu nei kitas. Ai, dar geografija labai patinka.

Nebus liūdna atsisveikinti su Biliūnke?

Žinok, ne (juokiasi). Nežinau dėl ko taip, bet, iš tikrųjų, net vasara suvokiau, kad aš noriu, jog viskas būtų taip, kaip buvo ir būna vasara. Aišku, dirbau du darbus, labai didelis krūvis, daug visokių rūpesčių, atsakomybę nešiojau ant pečių, bet vis tiek supratau, jog aš dabar geriau fotografuosiu, darysiu, nesustosiu, dirbsiu. Aš nebenoriu grįžti į tą pačią rutiną. Tokia rutina, kaip kiekvieną dieną sėdėti suole, mane labai slegia, spaudžia, lyg koks svoris būtų užgriuvęs. Tik pajutęs tą, vasaros laisvės kvapą, kai tu gali visiškai laisvai planuotis savo laiką, darbą, būt pats už save atsakingas, tai mane dar labiau motyvavo nusiteikti, kad kuo greičiau padaryti darbus, baigti mokyklą ir grįžti ten, kur tu jau ir pradėjai kažką planuoti. Norėčiau dabar kažkur keliauti, pamatyti pasaulį, bet negali, nes rytoj tau anksti keltis į mokyklą (nusišypso). Tai nebus sunku atsisveikinti. Aš vis tiek galėsiu atvažiuoti į mokyklą, pasisveikinti su mokytojais, nes tikrai yra mokytojų, kurių pasiilgsiu.

Tradiciškai, ko palinkėtum sau ir būsimiems dvyliktokams?

Būsimiems dvyliktokams palinkėčiau labai banalaus dalyko, kad nepasiduot ir siekt užsibrėžtų tikslų, užsiauginti „skūrą“, nes gyvenime reikės jos kovojant už save. Sau palinkėčiau, jog… sunku sau palinkėti kažko. Tiesiog, Kristupai, neperkaisk, nes tu dar spėsi viską padaryt, neprisiimk visko per daug, nes paskui sudegsi.

Kristupą kalbino Justina Paknytė


Dvyliktas biliunkalnio laiptelis - Kristupas MatulionisDvyliktas biliunkalnio laiptelis - Kristupas Matulionis
















*Intervių buvo imtas prieš karantiną*
*Straipsnį publikuoti be sutikimo griežtai draudžiama*скачать dle 10.3фильмы бесплатно

Rašyti komentarą

Vardas:*
El. paštas:*
Komentarai:
Įveskite kodą: *