Kiekvienas esame prasilenkę su šia mergaičiuke kur nors koridoriuje, matę pristatinėjančią filmą ar darbą „Vieno kūrinio galerijoje“, o jei ne, tikrai sutikome sukančią bibliotekos link, tik galbūt ne kiekvienam teko nors trumpam šnektelėti su šia asmenybe, padiskutuoti ar ją pažinti.
Ar dažnai svajoji? Kurią pusę palaikai: tuos, kurie mano, jog dažnai svajoti neverta, ar tuos, kurie mano, jog tai labai svarbu?
Dažnai pasvajoju, susikuriu scenarijus tam tikrose situacijose. Stengiuosi neįnikti į fantazijų pasaulį, nes labai dažnai būna taip, jog kažko tikimės, kažko laukiame, susikuriame iliuziją, bet ji labai greitai sprogsta kaip koks burbulas. Stengiuosi gyventi šia diena, o ne kokiomis nors svajonėmis, vizijomis ar iliuzijomis. Važiuodama autobusu turiu aštuonias pasimėgavimo minutes, kai aš svajoju, fantazuoju, kuriu siužetus apie savo ateinančias dienas. Iš to galbūt gali gimti ir filmas.
Kokiais žodžiais save apibūdintum?
Tikriausiai užtektų vieno žodžio – jautrumas.
Kokią reikšmę, vietą kiekvienam žmogui turi turėti saviraiška, kūryba?
Manau, kiekviename žingsnyje turėtų būti kūryba. Kūryba nebūtinai reiškia meną, ji – ne vien kažkoks nutapytas meno kūrinys, nufilmuotas filmas. Nesvarbu, ar žmogus yra gydytojas, ar mokytojas, šiuo metu kūrybiškumas yra labai reikalingas, kai reikia išsisukti iš tam tikrų situacijų, kai dirbama su tam tikrais žmonėmis. Dabar, šiais laikais, reiktų eiti kūrybišku keliu, į tą kūrybišką pusę. Be kūrybos neįsivaizduočiau savo gyvenimo, nes kuriu kiekvieną dieną, mano kiekvienas rytas – kūryba. Kai važiuoju autobusu, kuriu siužetus. Taip pat labai mėgstu stebėti žmones, tai yra labai įdomu. Įdomu stebėti aplinką, kas vyksta, kas keičiasi, kaip žmogus reaguoja į tam tikrą mūsų padarytą veiksmą. Šiuo metu kuriame filmą, susijusį su stebėjimu, manau, jis bus tikrai geras. Stengiuosi ir mokausi provokuoti aplinką, „iššaukti“ istorijas, jog ateityje turėčiau, iš ko kurti. Ne paslaptis, jog kiekvieną rytą autobuse susirenka pačių įvairiausių žmonių, todėl aš įrašinėju jų dialogus, paspaudžiu mygtuką ir laukiu ko nors įdomaus, kas pasitarnaus ateityje.
Ko, tavo manymu, trūksta pamokose? Ko nėra, ką turėtume išmokti?
Manau, daug kam ko nors trūksta. Trūksta tokių gyvenimiškų dalykų pamokose, to paties kūrybingumo, apie kurį kalbėjome. Jis turėtų būti kiekvienoje srityje. Pavyzdžiui, yra paaiškinamas kažkoks procesas, bet nėra paaiškinama, kodėl jis vyksta, nėra kažkokio gilesnio požiūrio į visa tai, kas sudomintų žmogų, kas sudomintų mokinį. Mokykloje trūksta kūrybiško „priėjimo“. Žinoma, yra tokių mokytojų ir tokių pamokų, į kurias man labai gera eiti, nes ten vyksta diskusijos, mes ten kalbamės apie įvairiausius dalykus, ko irgi labai reikia. Aš manau, jog turi būti atgalinis ryšys tarp mokytojo ir mokinio. Mokytojas neturi tik išdėstyti, papasakoti apie temą, jis turi ir paklausti „Ei, o ką tu manai? Ką tu manai apie tą literatūrinį kūrinį, ką manai apie tam tikrus veiksnius?“ Manau, kiekvienas, kalbėdamas apie literatūrą, turi teisę interpretuoti savaip. Aišku, biologijoje ar kokiame kitame moksle nerasime tiek daug sąsajų, bet literatūra – menas ir jis yra labai platus, kūrinio prasmių atsiveria visa begalybė.
Kaip įveiki ir kaip reikia įveikti savo baimes? Kaip nusiramini?
Tai sunkus klausimas. Aš vis dar mokausi nuraminti save tam tikrose situacijose. Man labai gelbsti, kai aš įsivaizduoju tokį paveiksliuką, kur vaizduojama visa visata, o žemė tokia mažytė jame ir maža rodyklytė rodo, kad aš esu čia. Tada suvokiu, kokios beprasmiškos yra mūsų baimės, susikaustymas, kad tiek daug beprasmybės aplink supa. Kai tai suprantame, įtikiname save, kad reikia nusiraminti, juk nėra dėl ko, juk esame tokie maži ir baimė tik dar labiau kiša koją. Reikia įgauti pasitikėjimo savimi, suprasti, jog priklausome sau, esame savo gyvenimo šeimininkai, pagalvoti, kokia prasmė čia būti, jei kažko bijome. Mums duotas gyvenimas nėra ilgas, mes turėtume naudotis progomis. Tai sunku paaiškinti, reikia pajusti.
Manau, nėra jokios formulės. Reikia nebijoti susidurti su tam tikrais iššūkiais. Iš pradžių susiduriant su jais mums gali būti be galo sunku, bet jei turėsime užsispyrimo juos įveikti, kuo daugiau jų patirsime, tuo labiau tobulėsime.
Kas yra žmogaus sėkmės paslaptis? Tai nebūtinai visuotinis pripažinimas, geras atlyginimas ar panašiai.
Nemanau, kad yra konkrečios formulės, manau, kad žmogus pats įprasmina savo būtį čia. Žmogaus gėlių darželis, šiltnamiai, kur labai gera būti, gera kapstytis, juos gražinti, jam gali būti laimė, dėl to labai gerai. Manau, kad reikia pradėti ieškoti savęs, kas patinka, kuo norime būti, negyventi kažkokiais stereotipais, negyventi rėmuose, nesakyti, jog būsime tuo, nes kažkas taip pasakė, kad aš tokia esu. Ne, mes patys turime atrasti save ir ta laimės formulė ir yra tai, ką gera daryti, kuo mėgaujamės. Reikia nebijoti daryti ko nors „crazy“, keisto, galbūt ne pagal standartus, bet tinkančio mums.
Kaip sužinoti, ko nori?
Reikia eiti į pačias keisčiausias vietas, bendrauti su keisčiausiais žmonėmis, nebijoti to, kas atrodo neįprasta, nekasdieniška, nepriimtina visuomenei, eiti į kompaniją, į kurią niekad neitume. Kaip ir sakiau, atsikratysime baimių tik keldami sau iššūkius.
Kokiomis temomis šiuo metu yra verta diskutuoti, kas aktualiausia ir apie ką mes turėtume pamąstyti?
Man labai patiko vieno mano labai mylimo režisieriaus mintis: „Viskas yra svarbu, išskyrus politiką“. Viskas yra svarbu: vienatvė, mūsų buvimas čia, visi jausmai, o ypač meilė.
Ar vis dar patinka Nirvana?
Aš buvau didžiulė Nirvanos fanė! Aš papasakosiu istoriją apie savo vystymąsi ankstyvoje paauglystėje. Man buvo dvylika, kai atradau Nirvaną. Tada nusipirkau du vatmano dydžio popieriaus lapus, išsipjausčiau juos pagal Nirvanos logotipus, pasidariau plakatą ir pasikabinau ant sienos. Buvo laikotarpis, kai nusidažiau plaukus raudonai, po lūpa įsivėriau auskarą ir buvau didžiulė Kurto Kobeino fanė, buvau jį labai įsimylėjusi. Turėjau puodelį su visais Nirvanos nariais, biografiją apie Kurtą. Jis buvo mano dievaitis. Dabar aš išaugau iš to amžiaus. Kartais vis dar pasiklausau Nirvanos, nes tai primena labai įdomias mano dienas, sukelia nostalgiją. Šiaip klausau įvairios muzikos, man patinka visi žanrai. Šiuo metu man pasidarė įdomu tokia meditatyvi muzika. Tai yra rami elektronika, kuri padeda medituoti. Kaip ir daugelis muzikos klausausi pagal nuotaiką.
Ar klausai muzikos darydama namų darbus?
Ne, negaliu klausyti muzikos darydama kažką rimto. Man net knygą yra sunku skaityti besiklausant muzikos. Na, nebent ta muzika yra be žodžių. Jei darau namų darbus ir tuo pačiu klausau muzikos, gaunasi „multitask‘ingas, viskas susiplaka į vieną.
Ko labiausiai pasiilgsi mokykloje?
Renatos, mūsų kino klubo veiklų, susitikimų, buvimo kartu ir gerų akimirkų. Taip pat kino dirbtuvių, nes nežinau, ar pavyks kada nors užsiimti tuo. Labai norėčiau. Šiaip daugiau nieko. Aš noriu išeiti į gyvenimą, platesnius vandenis, kur veiksiu, ką noriu veikti.
Ar nebijai studijų?
Ne, visiškai nebijau, nes taip atsibodo daryti tai, ko nemėgstu, jog net norisi rėkti.
Kokioje darbo vietoje savęs neįsivaizduoji?
Ten, kur labai pasyvus ir vienodas darbas, ten, kur sėdima, kažkas skaičiuojama, užrašoma, jokio bendravimo. Gyvenime labai norėčiau dirbti nepriklausomai nuo kokios nors įstaigos, būti pati sau šeimininkė, nusistatyti ribas, ką noriu veikti šiandien. Nenorėčiau veikti kažko konkretaus, kur viskas vyksta vienodai. Visų pirma, darbas turi teikti malonumą.
Kokią knygą ir filmą rekomenduotum?
Rekomenduoju perskaityti Albero Kamiu „Svetimą“, nes man ši knyga padėjo geriau suprasti pasaulį. Ji kalba apie beprasmybę, joje yra daug tiesos. Siūlau pažiūrėti vieno genialaus lenkų režisieriaus Krzysztof Kieslowski filmus, kurie yra labai jautrūs, ypač „Dekalog“ serijos. Tai yra tokie trumpametražiai filmai, kalbantys apie svarbius dalykus, apie žmogaus jauseną ir jo būtį. Esu mačiusi visus jo filmus.
Ko norėtum išmokti?
Norėčiau išmokti dar labai daug, nes aš nieko nežinau. Norėčiau toliau gilintis į kiną, analizuoti jį ir jo visas subtilybes, norėčiau labiau pažinti žmogų, sužinoti, kas jis per būtybė.
Koks klausimas tave labiausiai erzina?
„Koks tavo gyvenimo moto?“ ir „Kuo nori būti užaugęs?“, nes manau, kad žmogus greitai keičiasi. Taip pat ir gyvenimo moto. Jis vieną dieną gali būti toks, kitą – kitoks. Tokie klausimai erzina, nes aš keičiuosi ir noriu tai daryti toliau, negyventi kažkokiuose rėmuose.
Parengė Kornelija Mikalajūnaitė
