Į biliunke.lt grįžta populiariausia rubrika „Dvyliktas biliūnkalnio laiptelis”, kuriame kalbiname mokyklos abiturientus. Šįkart kviečiame susipažinti su Urte Stankaityte! Rugsėjis atėjo greitai, kartu atsinešdamas naują abiturientų laidą, kurioje kaip niekada gausu talentingų ir be galo įdomių žmonių. Rugsėjo 14-ą „Vieno kūrinio galeriją“ papildė ir sezoną atidarė naujas darbas – abiturientės Urtės Stankaitytės knyga „Peripetijos“. Apie knygą mes jau girdėjome, todėl laikas pakalbėti ir apie pačią Urtę.
Pokalbis su Domicele geriant kinišką arbatą.
Papasakok šiek tiek apie save.
Esu ketvirtos dimensijos elfų princesė Domicelė. Man patinka juodas šokoladas su riešutais, nors gali būti ir be jų. Man patinka žodžiai „tadum“ ir „kadum“ bei žalia spalva. Kur žalia, ten gražu. Ir rudenį gražu, kai būna daug spalvotų medžių. Nepatinka žiema...
Ar seniai kuri? Ką tau reiškia kūryba?
Seniai... Kuriu nuo laikų, kai ir kinų imperatoriai rašė eiles, nors buvo ir pertraukų. Kūryba man yra savęs išreiškimas. Mes visi kažką po savęs paliekame.
Kas tave skatina rašyti?
Jei reikia parašyti novelę, esė ar kokią istoriją, nebūna lengva, o jei rašau eilėraštį, jis tarsi pats ateina man į galvą ir būna panašus į minčių srautą. Rašyti dažnai motyvuoja kiti žmonės, muzika.
Kodėl save vadini Domicele?
Kartą su drauge buvom renginyje ir turėjome kitiems jo dalyviams sugalvoti klausimus, galiausiai juos pavadinom „Marcelės ir Domicelės geltonaisiais klausimais“. O šiaip Domicelė – vienas iš gražiausių man žinomų vardų.
Ar planuoji ateityje išleisti knygą?
Jei daugiau kursiu ir įdėsiu darbo, galbūt.
Apie ką ji būtų?
Nežinau. Manau, joje būtų gana subtilios, mitais paremtos fantastikos.
Ar manai, kad kūryba yra žmogaus gyvenimo prasmė?
O kas yra gyvenimo prasmė iš viso? Jei kūryba tai yra knygos, piešiniai ar kažkas panašaus, tai ne, bet logiškai pamąsčius, kiekvienas žmogaus darbas yra kūryba. Pavyzdžiui, mokslininkai ir matematikai taip pat yra kūrėjai, kaip yra ir tapytojai. Taip, aš tikrai taip pasakiau.
Girdėjau, domiesi Azijos kultūra.
Jeigu trys kalbos, serialai, dramos, muzika ir žmonės yra kultūra, tai taip.
Kokie tavo tikslai šiems mokslo metams? Be gerai išlaikytų egzaminų ir panašiai...
O kas sakė, kad aš noriu gerai išlaikyti egzaminus? Ketvirtoje dimensijoje jų nėra, taigi... O šiaip tai, turbūt norėčiau mokytis kinų kalbos, pagaliau išmokti groti gitara, pabaigti istoriją, kurią rašau. Į ateitį daug nežiūriu.
Ar manai, kad jaunam žmogui yra normalu būti sutrikusiam?
Taip. Mes negalime žinoti, ko norėsime po penkerių metų, ir ar to, ko norime dabar, norėsime vėliau. Vienas nuostabus ketvirtos dimensijos elfas, vardu Jun, sykį buvo pasakęs: „Žmogaus gyvenimas yra ilgas. Išbandyk dalykus, kurie tau patinka. Jei taip darysi, manau, tu sugebėsi užaugti natūraliai.“
Ar turi idealą?
Idealai tai čia idols? Na, gerai... Manau, Jam Hsiao. Jis yra taivaniečių atlikėjas. Jis nebuvo gerai besimokantis, dažnai dalyvaudavo gatvės muštynėse ir būdavo kviečiamas į jaunimo teismus. Kartą vienas iš teisėjų jam patarė visą energiją atiduoti muzikai, o ne muštynėms. Tada Jam pradėjo mokytis groti būgnais, vėliau muzikos prekių parduotuvėse grojo pianinu. Tik neklausk, kodėl jam leido. Jis pradėjo groti kavinėse, kurti savo dainas. Išgarsėjęs savo regione, su grupėmis ėmė keliauti ir išmoko groti dar keliais instrumentais. Šiuo metu Jam geba groti 7-8 skirtingais instrumentais. Beje, jis ¬– be galo šiltas žmogus, besirūpinantis kitais, priglaudęs 8 benamius šunis ir 5 kates.
Koks buvo įsimintiniausias įvykis mokykloje?
(Ilga kapinių tyla)
Ko labiausiai pasiilgsi baigusi mokyklą?
Turbūt įsimintiniausio įvykio.
Mėgstamiausias rašytojas?
Aleksandras Diuma, Agatha Christie ir Haruki Murakami.
Mėgstamiausia pamoka?
Kinų kalba.
Kaip tau pavyksta paskirstyti laiką taip, jog viską spėji?
Tiesiog esu išmokyta nedaryti to, kas man yra nereikalinga ir užima laiką. Taip pat dalykus, kurie man svarbiausi, darau dabar, o kitus palieku vėlesniam laikui arba metu. Taigi, nieko čia nėra sudėtingo, tik kartais vienus dalykus aukoju dėl kitų. Taip pat jei turiu kokią užduotį, padarau ją iš karto, o vėliau žinau, jog galiu daryti, ką noriu.
Ar tiki, kad yra pomirtinis gyvenimas?
Kaip tiki, taip ir yra. Jeigu žmogus tiki, kad yra pragaras ar rojus, siela keliauja ten. Galbūt, kai žmogus miršta, viskas tuo ir pasibaigia, o galbūt, kai žmogus miršta, jo siela persikelia į kitą dimensiją…
Parengė Kornelija Mikalajūnaitė
