Negalėčiau vadinti savo šeimos pačia patriotiškiausia: mes namuose neturime Lietuvos vėliavos, liepos 6-ąją negiedame himno su visais pasaulio lietuviais ir valstybinėse šventėse ne visose dalyvaujame. Tiesą sakant, aš vis dar galiu išgirsti: „Prie ruso mums buvo geriau...“, tačiau, net ir tokių idialų mėtoma ir vėtoma, aš užaugau patriote. Vasario 16d. ne mama turėjo mane išversti iš lovos, kad nueičiau į vėliavos pakelimo ceremoniją, o aš ją išsivedžiau kartu su savimi. Nors ir lynojo, ir ši ceremonija ne per labiausiai skyrėsi nuo kažkada jau vykusių, bet aš džiaugiausi ten buvusi. Nes tokie renginiai, gal ir ne patys įspūdingiausi, turi daug svarbesnį uždavinį nei mus linksminti – jie ugdo mūsų vienybę, nes kada gi tu pasijusi didesne Lietuvos dalimi, nei kartu su šimtu savo tautiečių, žvelgdamas į aukštai plevesuojančia vėliavą.
Džiaugiuosi, kad mokausi mokykloje, kurioje mes paminime visas valstybines šventes (vasario 16d. atgarsiai nuotraukoje). Ir nors patriotiškumo pamokos, mums kalamos nuo pat mažų dienų mokykloje, kartais atrodo nuobodžios ar banalios, bet galiausiai, aš esu už jas dėkinga, nes jos išugdė mane tokia asmenybe, kokia esu dabar.
