O iš tikrųjų praėjo 14 metų. Būdama dar visai maža nutariau, kad darželio nelankysiu ir dieną nemiegosiu iš principo(dabar lankyčiau ir miegočiau. Be principų). Štai kodėl būdama šešerių buvau nuvesta į paruošiamą klasę. Kodėl buvau ten palikta dar ir antriems metams – mįslė. Iš to žavaus laikotarpio atsimenu tik du dalykus. Pirmasis – spektaklis, kuriame aš vaidinau ropę, o mokytoja skaitė žodžius, nes visi pamiršdavo. Antrasis šiek tiek keistesnis. Lipau mokyklos bendrabučio laiptais į viršų ir staiga duris pradarė didelis vaikinas (dvyliktoookas, matyt). Tuo metu jis dainavo kažkokią dainelę „Rie rie rieeee“. Atsimenu, pamatęs mane išraudonavo beveik geriau negu aš per „Public speaking‘ą“ 9 klasėj.
Kai rugsėjo pirmą dieną vedžiau už rankos pirmokę ir jos paklausiau, ar nori į mokyklą, jis man atrėžė : „NE, mokykla nesąmonė“. Tema baigta. Nuostabi naujoji karta. O vis dėlto, aš ateidama į pirmą klasę dar nežinojau, kad reikia nekęsti mokyklos. Iš pradinių klasių atsimenu nesuvokiamai sunkias kuprines (pas kai kuriuos rasdavo ne tik visos savaitės knygas, bet ir akmenų), tarakonus valgykloje, „snarglines“ bandeles ir Windows 95. Tiesa, dar atsimenu ir vieną Valentino dieną, kai gavau meilės laiškelį, puikiai žinojau nuo ko ir visa tai išpasakojau mokytojai. Čia dar tik istorijos, kurios nepasakosiu, pradžia, bet pabaiga buvo liūdna – mama atėjo ir pasakė : „Nebelįsk prie to berniuko“.
Niekados nepamiršiu vieno vakaro mokykloje. Mama atvyko į tėvų susirinkimą didžiojoje mokykloje, nes brolis JAU buvo penktokas. Įsivaizduokite, aš, drovi antrokė, sėdžiu prie 9 kabineto. Koridoriuje šviesa nedega, tiktai foje. Brisiaus žvilgsniu žvelgiu į nenusakomai ilgo koridoriau galą, imu bijoti, įsivaizduoti visokias šmėklas ir pabaisas ir tuomet sau pasakau : „Turbūt niekados nenueisiu į to koridoriaus galą. Niekados.“ Nuo tada ir prasidėjo planų griuvimas – niekados nebebūna taip, kaip įsivaizduoji, kad bus.
Mokykloje patiriame vien tik liūdnas emocijas. Mus skaudina pamokos skambučiai, per maži pažymiai, mažos porcijos valgykloje, didelės mažų porcijų kainos, per trumpos atostogos, per ilgos pamokos... Mes norėtume, kad mokymo planai būtų kitokie, tačiau kai pabaigiame mokyklą, tikimės, kad niekas nesikeis ir jaunesnės kartos taip pat keiksis ir kankinsis. Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt.
Viena vertus, man kartais gaila nužudytos individualybės, išprievartauto kūrybiškumo ir primušto natūralumo, tačiau kalėjimas nebūtų kalėjimas, jeigu nesupažindintų su realybe. Kita vertus, galbūt taip tapsime feniksais – pradėsime kurti savo individualybę iš pelenų. Penkta vertus, feniksai, ko gero, išgalvoti, kaip ir Kalėdų senelis. Sudie, naivi vaikyste.
Dvylikta klasė praeina per vieną dieną. Prieš metus tokiu metu juokiausi iš perbalusių abiturientų, kurie laikė egzaminus. Tačiau likimas viską sudeda į vietas - užklijuoji kramtoškę ant suolo ir žiū – ji jau prie tavo kelnių. Tačiau ir tas kelnes mes išaugome, jos ima plyšti ir mes net to nenorėdami pastebime, kad norėtume vieną ar kitą skylę užlopyti. Deja, siūti lyg ir tingime, o ir siūlų reikėtų važiuoti pirkti į Maximą – penktadieniais ten ilgos eilės...
Keista, labai keista, kad šiandien oficialiai jau praėjo paskutinė pamoka. Gražiai užtinę dvyliktokų veidai dėl nemiegotos praeitos ir būsimos nakties, smagūs „pypsiukai“ su mašina, visai kaip vaikystėje, kai šelmiška šypsena verždavo iš lūpų leidus paspausti „py py“ (ir dar sako – užaugome). O nostalgija... nostalgijos dar nėra. Palikime ją jubiliejams. Vis dėlto, bijau, kad į mokyklą grįšiu – ne kartą ir ne vienam kartui. Tačiau ir šiandien rašėme laiškus į ateitį. Kaip matome – jis nenuspėjama. Kas šiandien atrodo rimta, tas rytoj sukelia juoką.
(Beveik paskutinė pradžios pastraipa)
Džiugu, kad mokykloje visi ir kiekvienas visuomet yra pastebėtas. Dėkoju, kad visuomet buvau išgirsta, apdovanota, tinkamai įvertinta, tinkamai įvertinta, niekuomet nelikau pamiršta ar nesuprasta. Išties gera, kai už visa tai, ką nuveiki, yra padėkojama. Tiesa, mokykla išmokė vieną dalyką: klaidų daryti negalima, tačiau jei padarai klaidą ir to nepripažįsti – klaidos nėra. Paprasta logika.
Naivu tikėtis, kad tiek daug bus perskaityta, bet ir seimo narių niekas neklauso – svarbu gražiai atrodyti ir laiku atsirasi prieš objektyvą. Turbūt paskutinį kartą kaip dvyliktokė rašau į biliunkę, papildau „saviraiškos erdvę“ ir darau grubias stiliaus klaidas (juk būtent taip autorius norėjo!). O ir paslapties neliko – lendu į dienos šviesą, pasirodau ir išplaukiu. Nežinau, ar tikrai taip baigiama mokykla, bet tikiuosi nenuskęsti.
A(noni)mė Judita Jurkėnaitė
P.S. (foto pavogiau iš „Anykštos“)
Nuotraukoje matomos "skarbonkės" grįžo atgal. Šprotai, deja, atsikabino kažkur pusiaukelėje.
