Esu įsitikinusi, kad tie penki (gal keliais daugiau ar mažiau) žmonės, kurie perskaitys toliau „besiviniojantį“ tekstą „ant svieto“ atsirado per pastaruosius dvidešimt metų. Pataikiau? Žodžiu, jiems, kaip ir man, pasisekė. Jie nepriklausomi, jauni „laisvos kartos“ atstovai apdovanoti daugybe privilegijų. Demokratija, nepriklausomybė, žodžio laisvė... Taigi gyvenam kaip saldainių krautuvėlėje.Rodos, užaugau, subrendau kiek reikia, gal net per daug. Tačiau vis dar tingiu Sausio 13-osios rytą išsirident iš lovos ir eiti pakelti vėliavos. Man pasisekė, nes tėtis ir mama vienokiomis ar kitokiomis priemonėmis vis tiek mane išjudina. Tačiau iki šiol nesuprantu, ką man reiškia nepriklausomybė. Skaitant istorijos vadovėlį įvykiai, net ir patys naujausi, atrodo tolimi, su manimi ar mano artimiausiais nesusiję, galima sakyti, įvykę „kitam vaivorykštė gale“. Labai sunku branginti, tai kas tau tiesiog padėta ant lėkštutės. Todėl dabartinio jaunimo apatiškumas per valstybines šventes, rinkimus ir t.t. visai natūralus. Tačiau nejaugi toleruotinas? Nemanau, jog patriotiškumą (ar pastebėjot , kaip nubanalėjo šitas žodis?) kelia tuščios kalbos ar priverstinis vaikų suvarymas į minėjimus. Visgi, nežinau ką pasiūlyti, kad kažkas pasikeistų. Galbūt tiesiog nuspręskime, kas teisinga, patys (juk čia demokratija)? Jei taip, aš renkuosi tuos kelis kartus per metus, valstybinių švenčių metu, susirinkti ir iškelti trispalvę. Niekeno neliepiama ir turbūt ne tam, kad paminėčiau istoriją ar jos aukas. Tiesiog man tai atrodo svarbu. O ar reikalinga, kiekvieno asmeninis apsisprendimas.
Emilija Musteikytė