Šviesią ir pavasariškai nuotaikingą dieną „Dvyliktas Biliūnkalnio laiptelis“ pristato – idėjų, veiklų ir drąsos kupiną Gimnazijos abiturientę Valeriją Galvonaitę. Kviečiame užsukti ir paskaityti!
• Jei būtum garsas, koks būtum ir kodėl? Ką tai pasako apie tave?
- Iš tikrųjų, labai priklauso nuo aplinkos ir nuotaikos, nes kartais galiu būti chaotiškas, koks nors audros garsas, todėl, kad aš visad stengiuosi visko daug daryti, gyvenu tokiam, vos ne, chaose. O kartais mėgstu pabūti tyliu ir ramesniu žmogumi ir, tiesiog, užsidaryti savo kambaryje - tai būtent tuomet, galbūt, būčiau tylus gamtos garsas.
• Kaip apibūdintum Jono Biliūno gimnaziją keliais žodžiais?
- Galbūt, įdomesnio ar laisvesnio gyvenimo pradžia. Atėjus į šią mokyklą tu tampi laisvesnis, tave labiau vertina kaip asmenybę, kaip žmogų, ne kaip vaiką ar mokinį. Ir dėl to, atrodo, tau atsiveria daugiau galimybių, nes visuomenėje esi vertinamas kaip svarbus žmogus.
• Ar dešimtoje klasėje nesusidūrei su sunkumu, kai reikėjo pasirinkti pamokas? Kas labiausiai padėjo apsispręsti?
- Iš tikrųjų, na, neturėjau problemų, nes kažkaip greitai atsirinkau, kas man nepatinka, ir kai atsirenki, kas nepatinka, lieka labai mažai dalykų, kas patinka! ???? O kas turėjo įtakos, tai, galbūt, ta mintis, kad reikia planuotis, ką ateity norėsiu veikti. Kažkaip mane labiausiai traukė matematika, ekonomika. Buvau toks skaičių žmogus, kas gali neatrodyti kitiems iš šono, nes kai kas mane pavadintų net ir menininke. Tai, kadangi žinojau, kas man patinka, labai greitai ir atsirinkau, kad šie dalykai ir dominuos mano gyvenime, pagal tai rinkausi savo pamokas.
• Vienuoliktoje klasėje pristatei savo kūrinį gimnazijoje. Kodėl nusprendei pasidalinti būtent šiuo darbu su mokyklos bendruomene? Papasakok plačiau!
- Kai nusprendžiau dalintis savo kūriniu, turėjau laukti beveik metus iki kitos galerijos atidarymo. Pradžioje aš nei fiziškai neturėjau jokio darbo, nei idėjos, ką aš ten galėčiau sukurti. Pažiūrėjau, kiek mokiniai įdeda darbo, kiek jie sukuria visokių įdomių, tokių originalių darbų. Tada pradėjau pergalvoti, ar ir aš galiu sukurti tokį kūrinį. Nors ilgai nieko nekūriau, bet per vasarą pradėjau rimčiau dirbti ir, iš tikrųjų, gal tas kūrinys nebuvo toks labai WOW, ar įspūdingas, bet labiausiai, kas man patiko, tai procesas. Į tą darbą įdėjau kuo daugiau visko, ko įmanoma - žaidžiau su dažais, išėjusi lauke visaip taškiau drobę, klijavau, karpiau, pjausčiau - visko buvo, absoliučiai, visko! Ir man tas procesas buvo labai smagus ir įdomus. Turėjo tas darbas savo reikšmę ir be proceso. Aš neatsimenu kas ir kada, bet kažkas buvo užsiminęs, kad aš turiu kažkokią gyvatišką savybę ir būtent tai man įstrigo į galvą. Aš piešti nenorėjau, nes aš dažniausiai viską piešiu ir man buvo įdomu, ką nors pabandyti sukurti kitaip. Darbą pradėjau kurti kaip koliažą. Pradėjau klijuoti foliją, visokius popierius, viską - taip formavau gyvatės formą. Paskui pažaidžiau su laikraščiais, nes jie man turi tokią ramybės reikšmę. Laikraščiai man primena tokį laiką, kuriame dar manęs nebuvo, nebuvo telefonų ir žmonės skaitydavo laikraščius kiekvieną rytą kaip naujienas. Man tai, atrodo, yra artimas laikotarpis, nors aš jame net negyvenau, bet turiu senelius, o jie visada suteikia tokią ramybę, pas juos jautiesi toks laimingas, be rūpesčių žmogus. O gyvatės prasiskleidimas pro tuos laikraščius ir turėjo tą reikšmė, kad, vis dėlto, aš išeinu kaip ta gyvatė, vis mažiau laiko praleidžiu su seneliais, išeinu į kitokį pasaulį - į tą dabartinį, modernesnį pasaulį, nei buvo prieš kokius 50-80 metų.
• Mačiau, jog savanoriauji. Kaip pradėjai savanoriauti Anykščių kultūros centre?
- Pradėti, tai, tiesiog, pradėjau ir savanoriavau! Praeitais mokslo metais, pavasario gale, pamačiau, kad yra skelbiamos savanorių paieškos, ne tik Kultūros centre, bet, aplamai, skelbiamas savanorystės atidarymas, kuomet gali užsirašyt ir pradėti savanoriauti. Aš ilgai svarsčiau tą galimybę, bet, kažkaip, mane gąsdino ta atsakomybė pusę metų dirbti kažkokioje vietoje, išsirinkti tiek ir tiek valandų, tai atrodė labai atsakingas darbas. Bet daug negalvodama užsirašiau, sudalyvavau tame pokalbyje, bet, pagalvojau, kad tiek to, nebeparašysiu ir nebesavanoriausiu. Bet tada man paskambino dabartinė buvusi mentorė ir paklausė, kur ruošiesi savanoriauti. Taip ir nebeturėjau, kur pabėgti, tai pasakiau, jog Kultūros centre. Apie Kultūros centrą svarsčiau, kad jei savanoriaučiau, tai pasirinkčiau būtent ten, nes ta vieta yra tokia, kad niekada negali žinoti, ką ten reikės daryt, ką reikės veikti. Iš šono gali atrodyti, kad viskas, ką daro Kultūros centras, tai stato renginius, parodas, bet prisiliesti prie to vidaus buvo labai labai įdomu ir smalsu. Atrodė smagu pabūti Kultūros centro dalimi. Jau, kaip tik, prieš kelias dienas pabaigiau savanorystę. Turėjau labai daug smagių patirčių, be galo daug pozityvių išgyvenimų, gera buvo pasijausti kolektyvo dalimi, nes ten mus labai vertino, gavau labai daug naudingų patirčių. Iš pradžių, tikslas buvo tas papildomas balas, nes jis yra naudingas stojant, bet vėliau, tiesiog, pamačiau daugiau pozityvių dalykų toje savanorystėje, tai taip ir pradėjau savanoriauti!
• Trumpai papasakok apie įsimintiniausią įvykį, nutikusį savanoriavimo metu.
- Šiaip, kaip ir sakiau, buvo nemažai tų įvykių, bet vienas iš įsimintiniausių buvo tai, kad prisidėjau prie šokio spektaklio kūrimo, statymo. Nesu šokėja, nieko bendra su šokiu neturiu, aišku, mėgstu kartais namie pasileisti muziką ir patūsinti, bet nebuvau tokia, kuri lankytų šokius . Ten mes sujungėme visą bendruomenę, visokio amžiaus žmones, pastatyti šokio spektaklį. Kai tai paskelbė, buvo atvažiavę profesionalių žmonių, profesionalus šokio spektaklis, o mano darbas buvo visa tai fotografuoti. Ir tuomet, kai užsiminė, kad tam reikia žmonių, pagalvojau, kad, tiek to, pabandom! Turbūt, vienas iš tų įsimintiniausių įvykių ir buvo tai, kad susibendravau su labai labai skirtingais žmonėmis, visokio amžiaus - net tie, kurie jau buvo sukūrę šeimas, turėjo anūkų ir panašiai. Pasijaučiau labai įdomioje, bet patogioje vietoje. Na, taip, buvau jaunesnė, nei daugelis tų žmonių, bet jaučiausi priimta ir, šiaip, buvo labai įdomu, nes tie, kurie vedė visus užsiėmimus buvo profesionalai. Buvo įdomu pamatyti, kaip vyksta visas darbas. Mūsų nebandė paversti profesionalais, bet visas tas įdėtas darbas pajausti kiekvieną judesį, kūną buvo tikrai vertingas. Aplamai, labai daug dalykų vyko, kas buvo įdomu. Visas šokio spektaklis tarp mūsų kūrė ryšį bendruomenėje. Tas galutinis pasirodymas, vis dėlto, buvo šioks toks iššūkis, kai reikėjo lipti ant scenos. Bet man ši veikla labai patiko ir buvo vienas įsmintiniausių įvykių.
• Žinau, kad vedei finansinio raštingumo pamokas pagal SEB programą – ar tai paskatino tave labiau domėtis finansais?
- Pradedant vesti paskaitas, iš pradžių, net nesidomėjau tais finansais. Kaip tik tada, dešimtoje klasėje, ekonomikos mokytoja Tamara Božok ir pasiūlė sudalyvauti. Taip ir užsirašiau į ambasadorių programą, labai daug nieko nepergalvojau. Buvau atrinkta, nuvažiavau, išklausėm pirmą paskaitą. Būtent tada ir pajaučiau tokią atsakomybę, nes turiu tokią savybę, kad jeigu galiu, tai aš visad turiu pabaigti darbą, jeigu tas darbas įveikiamas, padaromas, aš noriu iki galo jį padaryti, jei pradėjau. Kadangi priklausiau tai programai, tapau jos ambasadore, tai norėjosi kokybiškai pravesti paskaitas. Gaudavom labai daug medžiagos, išklausydavom įvairias paskaitas, o su tomis žiniomis dalindavomės mokyklose. Ir, šiaip, kadangi stebėjau kelis Vilniečius, kurie buvo iš labai gerų gimnazijų, pamačiusi, kiek jie daug praveda pamokų, galvoju - aš irgi tą patį galiu! Sumaniau siekti aukščiausio lygio, ir pavyko - likau antra Lietuvoje pagal pravestų pamokų skaičių ir jų įvertinimą, labai savimi didžiavausi. Sužinojau labai daug įdomios informacijos, nes ji buvo labai naudinga, ne tai, kad pamokų metu išgirsti, kaip turėtų vykti valstybės pajamų paskirstymas, bet klausai tokią informaciją, kurią gali panaudot kasdien. Tai mane dar labiau pastūmėjo, kad ekonomika ir finansai, iš tikrųjų, yra įdomi sritis. Net svarsčiau, kada nors būti kokia lektorė, nes pamokas vesti buvo labai faina ir smagu. Tos pamokos dar paskatino pasvarstyti apie pedagogikos profesiją, bet, vėlgi, čia tik viena iš minčių. Bet viskas ir prasidėjo nuo tapimo ambasadore ir iki dabar ekonomika liko mano pirminis variantas.
• Ar sieji savo ateitį su finansų ar ekonomikos sritimi?
- Tai, taip, sieju. Turiu labai daug skirtingų variantų - nuo aktorinio, menų iki ekonomikos, finansų, tiksliosios matematikos, verslo vadybos, audito, netgi žurnalistikos. Pas mane yra labai platus sričių pasirinkimas, bet tokia iš realiausių, kol kas, laikosi ekonomika ir finansai. Galbūt, tai bus kokia nors gilesnė sritis, bet, jeigu taip žiūrint plačiau, tai, jo, ekonomika ir finansai ir bus mano pasirinkimas!
• Ką tau reiškia būti aktyvia mokyklos ar bendruomenės veikloje – ką tai tau suteikia?
- Aš manau, kad visą laiką galvoju, kad noriu, kuo daugiau veikti ir daryti, su ta mintim, kad man tai bus naudinga ateityje. Kad jei dabar, ką nors nuveiksiu, man bus teigiamos pasekmės ateityje ir vėliau duos naudos. Na, pavyzdžiui, dabar atsistosiu ant scenos - jausiuosi drąsiau vėliau, jei pasavanoriausiu - gausiu papildomą balą, galėsiu drąsiau reikšti savo nuomonė, bus lengviau studijų metais, kai reikės, sakykim, pristatyti kokius nors projektus. Visada einu su ta mintimi, kad tai yra naudinga, bet kartu mėgaujuosi, kad ką nors padariau, nuveikiau, kas yra naudinga ne tik man, bet ir kitiems. Pradėjau vertinti ne tik tai, kad man bus pravartu ateityje, bet ir tai, kad buvo įdomu kažką nuveikti, padaryti, aktyviai praleisti laiką, sukurti ir pamatyti darbo rezultatą. Taip pat esu ir toks žmogus, kuris apsikrauna labai daug dalykų ir visąlaik turiu tą baimę, kad tapsiu ta, kuri prasėdi prie telefono ištisas paras ir nieko neveikia gyvenime, to aš labai bijau ir su ta baime veikiu daug dalykų. Pavyzdžiui, dabar pabaigiau savanoriauti, atsirado daugiau laiko ir vėl galvoju, kaip tą laiką užpildyti – dabar, tikriausiai, daugiau reikės ruoštis egzaminams ir panašiai. Nenoriu tapti tokia, kuri švaisto savo laiką, tai, turbūt, tokia man ir yra reikšmė, kad man svarbu yra prie ko nors prisidėti, būti reikšminga bendruomenės dalimi.
• Dalyvauji daugelyje veiklų, tad ar tai tave labiau įkrauna, ar kartais ir išsekina?
- Šiaip, esu labiau introvertė, kas gali atrodyti labai keista. Aš mėgstu būti viena, man tikras poilsis yra ne išeiti ir būti kokiame nors chaose, o kaip tik - kažkokiame ramiame kampelyje, pabūti užsidarius kambaryje, pagroti ar nuveikti ką nors, kas nieko bendro neturi su žmonėmis. Bet esant tam tikroms aplinkybėms, galiu pabūti ir ekstraverte. Būnant ekstraverte, tai taip - atlieku visokiausias veiklas, o jos kartais įkrauna, suteikia pozityvumo ar net adrenalino, jeigu, pavyzdžiui, lipu ant scenos, ką nors pristatyti ar kalbėti. Tuomet tikrai dreba ir rankos, ir kojos, mane net panika ištinka, nors iš šono taip, galbūt, ir neatrodo. Nors panikos būna daug, kartu tas adrenalinas ir pakrauna, suteikia atsibudimo būseną. Man labai patinka, kai kartais turiu monotonišką rutiną, nieko neveikiu ir tada turiu atlikti tam tikrą veiklą, kuri sukelia daug streso ar baimės, bet pavykus ją įveikti, aš pasikraunu energija. O kalbant apie tokį poilsį, ramią energiją, tai jos gaunu būdama viena, ilsintis nuo visko, kartais netgi išeiti vienai su kokia nors drauge pasivaikščioti, ne į kokį miestą, o į mišką, parką, ar kažkur, kur ramu tylu ir gera.
• Koks užsiėmimas tau padeda pabėgti nuo kasdienio tempo?
- Man labai patinka vienai laisvai leisti laiką. Šiaip, dabar mėgstu savarankiškai groti pianinu, esu mėgėja mokintis klasikinius kūrinius. Smagu, kad tobulėju toje srityje ir natų skaityme, nes, vis dėlto, kelerius metus lankiau muzikos mokyklą, tai viskas nenuėjo veltui. Taip pat labai labai mėgstu gaminti! Kai buvau mažesnė, galvojau, kad turėsiu savo kepyklėlę, nes mėgstu kepti desertus. Netgi savo gimtadieniui kepiausi sau tortą ir būtent tokį, kokio aš noriu, nes paaiškinti žmonėms, kokio torto pageidauju man yra sudėtinga, o būna tokių įdomių idėjų, kad ne kiekvienam jas galima suprasti! ???? Tai va, labai mėgstu gaminti desertus, eksperimentuoti virtuvėje. Mūsų virtuvė nėra didelė, tai labai daug tos erdvės reikštis neturiu, bet socialiniuose tinkluose prisižiūriu visokių kepyklėlių. Jos visos turi savo jaukią erdvę ir aš kartais pradedu galvoti, kad noriu turėt savo kavinukę. Tai vienas iš tokių dalykų, kas mane ramina ir būtų, tiesiog, maisto kūrimas ir gamyba. Na, aišku, jei kas nors nepavyksta, truputį susinervuoji, bet, vis tiek, pailsi nuo to viso chaoso, kurį patiri gyvenime.
• Jei būtum mokytoja, kokią veiklą savo pamokose BŪTINAI įvestum?
- Apie veiklą, tai net nežinau, bet, jeigu būčiau mokytoja, tai iš karto lipdau savo mokytojų savybes, kurios man patinka. Mane labai įkvėpia Jūratė Vanagienė, nes ji moka ne tik gerai išmokyti ir išaiškinti, bet kartu pasidalina savo išgyvenimais, gyvenimiškais dalykais. Manau, tai labai padeda sugriauti atskirtį tarp mokinių ir mokytojo. Aš, turbūt, irgi būčiau tokia, kuri norėtų pasidalinti savo išgyvenimais, ne visiškai asmeniškais, bet kad parodyti mokiniams, kad aš irgi žmogus, aš irgi turiu gyvenimą, nesu tik mokyklos dalis. Galbūt, dar paimčiau ir savo lietuvių mokytojos Dalios Andriuškevičienės humoro jausmą, nes, iš tikrųjų, pamokose būna daug smagiau, visos temos praeina greičiau, kai į jas žvelgiama su humoro jausmu. Tai sukuria linksmesnę atmosferą, ypač, jeigu diena būna niekam tikusi, ttai lietuvių pamokos visada pakelia nuotaiką. Tai va, manau, kad šių dviejų mokytojų savybes pasiimčiau ir sujungčiau i save, kad galėčiau ką nors duoti mokiniams ir įterpti tokių veiklų, kad nebūtų, tiesiog, tik mokymasis. Aišku, atėjus į pamokas mokymasis yra svarbiausia, bet kartu ryšio sukūrimas su mokiniais yra dar svarbiau.
• Koks patarimas tau pačiai buvo naudingas, kai buvai jaunesnė, kuriuo galėtum pasidalinti ir su kitais?
- Šiaip, daug patarimų neatsimenu, jeigu ir esu tokių gavusi. Pati gyvenu su tokia mintimi, kad geriau pabandyti daryti, nei nepabandyti ir nedaryti. Darant tu bent pastebi, kad tai yra ne tavo dalykas, tai yra ne tavo veikla, tai tau nepatinka ir netinka. Bet jeigu tu nedarai ir visada galvoji, ar man tai būtų patikę, tai ateina toks jausmas, kad jeigu būčiau pabandžiusi - būčiau ir išsiaiškinusi. Tai linkiu visiems bandyti daryti ir veikti, nes tas išlipimas iš komforto zonos ir yra smagiausia dalis. Kaip sakau, kad visada reikia to adrenalino, jauduliuko ir drebančių kojų!
Norėdama geriau pažinti Valeriją ne tik per jos pačios mintis, bet ir per artimo žmogaus žvilgsnį, pakalbinau ir jos ilgametę draugę bei klasiokę Livetą. Ji mielai sutiko pasidalinti savo atsakymais į mano užduotus klausimus apie Valeriją – štai ką ji papasakojo:
• Jei jos asmenybę reikėtų palyginti su muzikos kūriniu, koks jis būtų ir kodėl?
- Jei ji būtų muzika, ji būtų 2000-ųjų arba 2010-ųjų popso daina, kurią groja per kiekvieną radijo stotį ir kuri užkrečia visus gera nuotaika ir kažkokiu išvidiniu džiaugsmu - net ir tuos, kurie paprastai tokios muzikos nesirinktų. Ji dažniausiai spinduliuoja tokia užkrečiančio džiaugsmo energija.
• Ar Valerija yra labiau ta, kuri drąsiai bando naujus dalykus, ar ta, kuri kantriai siekia tobulumo?
-Ji yra pasiekusi vos ne tobulą aukso viduriuką tarp impulsyvumo ir planavimo. Ji toks žmogus, kuris yra pasiruošęs išbandyti naujus dalykus, net jei tai ją kažkiek ir baugina. Gauto adrenalino pliūpsnis ją tiesiog veža. Tačiau tuo pačiu metu ji yra ir labai organizuotas žmogus, kuris žino, ko nori ir svarbiausia žino, kaip tai pasiekti, todėl visą laiką susidėsto į griežtą rėmą, kurio moka laikytis.
• Kokią nuotaiką ji dažniausiai atsineša į kasdieninę draugystę?
- Valerija yra labai atviras ir priimantis žmogus, kuris niekada neatstums ir neišsijuoks, todėl su ja kartu ateina ir laisvė būti savimi. O kadangi ji pati yra žmogus, kuris visur įsitraukia, tai paskatina ir kitus nebijoti kažkur sudalyvauti, nekompleksuoti, ką kiti gali pagalvoti.
Valeriją ir Livetą kalbino Arūnė Juodelytė
