„Dvyliktas Biliūnkalnio laiptelis" ir šįkart kalbiname ypatingą bei visiems puikiai žinomą buvusį mokyklos prezidentą, Rimutės ir dir. Drūsienės dešiniają ranką, abiturientą - Šarūną Grigonį.
Labas, Šarūnai, papasakok, kaip tau dabar sekasi?
Labas, kol kas sekasi labai neblogai. Atėjo toks laikotarpis, kurį vadinu „finišo tiesiąja“, kai lieka parašyti 4 egzaminus ir pabaigti mokyklą. Tikiuosi, kad pavyks taip, kaip tikiuosi, ir iškeliauti į gyvenimą, platųjį pasaulį, visko daug patirti seksis puikiai. Na, o dabartinės nuotaikos geros ir tikiuosi, kad tokios ir išliks iki pat išleistuvių.
Kaip save apibūdintum?
Save apibūdinčiau kaip nuoširdų ir atkaklų žmogų, kuris stengiasi pasiekti visus užsibrėžtus tikslus. Be to, manyčiau, kad esu sąžiningas, su kiekvienu sutiktu stengiuosi elgtis taip, kaip ir aš norėčiau, kad jis su manimi elgtųsi. Bendrauju su visais atvirai, nieko neslepiu, noriu bendrauti su visais sutiktais žmonėmis ir šypsotis visur, kur tik įmanoma.
Ką veiki laisvalaikiu?
Laisvalaikiu turiu begales darbų. Kai pabaigiau savo beveik dvejų metų, kaip Žygintas pavadintų „tokios, kokios reikėjo“ kadencijos, to laisvalaikio atsirado daugiau, bet šiaip, ją pakeitė kitos įdomios veiklos ir, žinoma, uolesnis ruošimasis egzaminams, nes vis dar yra labai daug, ką pakartoti. Aišku, greičiausiai daugelis žino, kad dievinu kompiuterinius žaidimus, nes tai viena smagiausių veiklų, leidžianti atsipūsti. Be to, patinka susitikti su draugais, pabūti gamtoje, pasivaikščioti ir, be abejo, skaityti knygas.
Šarūnai, visai neseniai baigei savo mokyklos mokinių parlamento prezidento kadenciją. Todėl papasakok, ar buvo sunku būti mokyklos prezidentu? Kas labiausiai įsiminė?
Prezidentavimas mokykloje man labai patiko, susipažinau su begale naujų žmonių, tapau tikru mokyklos bendruomenės nariu ir labai stengiausi, kad visi jaustųsi mokyklos dalimi. Buvo įvairaus sudėtingumo dienų, ypač buvo sunku derinti visas praleistas pamokas su veiklomis dėl savivaldos, bet tai mane labai praturtino ir sustiprino. Manyčiau, kad pavyko neblogai, mažais žingsneliais, kartu su visu „parlu“, sutelkėme gimnazistus, mokytojus, administraciją į vieną smagią bendruomenę ir kartu padarėme daug gražių darbų – nuo rūpinimosi beglobiais gyvūnėliais iki gražių ir smagių švenčių. Labiausiai įsiminė tai, kad pavyko suburti šaunią apie 40-ties mokinių komandą, veikėm aktyviai, stengėmes į mūsų veiklas įtraukti kuo daugiau žmonių. Beje, atsirado diskotekos. Prisimenu, kad kai mokyklos rūsyje pirmąkart surengėme diskoteką, nebuvo aišku, ar ateis bent kiek žmonių, tačiau buvo tiek daug, kad net trūko gryno oro. Todėl džiaugiuosi, jog bent kažkiek geriau pavyko atstovauti mokinius ir visus paskatinti jaustis tokios mylimos mokyklos dalimi.
Baigęs mokyklos prezidento kadenciją ėmeisi rimtesnių dalykų. Šių metų kovo 3d. rinkimų biuletenyje į Rajono Tarybą buvo ir tavo pavardė. Tad kaip ir kodėl sugalvojai būti tarybos nariu?
Smagus klausimas. Į politiką žiūriu kaip į hobį, kuris man pradėjo patikti tada, kai įsitraukiau į pilietiškai orientuotą jaunimo organizaciją - Jaunųjų Konservatorių Lygą ir vėliau, kai tapau Anykščių skyriaus pirmininku. Kartu su bendraminčiais iš mokyklos vykdėme įvairias pilietines veiklas, akcijas – nuo Neužmirštuolių dalinimo iki piliakalnių tvarkymo – rengėme susitikimus su visuomenės veikėjais, politikais ir, tiesiog, domėjimasis politika, bendravimas su aktyviais panašiai galvojančiais bendraamžiais iš Lietuvos tapo viena smagiausių veiklų. Na ir taip nejučia pradėjau domėtis ir jaunimo politika Anykščiuose, ką jaunimui Anykščių rajone galima nuveikti, ar netrūksta veiklų ir panašiai. Pradėjęs domėtis giliau tapau rajono jaunimo reikalų tarybos nariu, aktyviai siekiau atstovauti jaunimo nuomonę ir per visas veiklas pamačiau, jog jaunimo srityje yra ką keisti ir tobulinti. Netikėtai praėjusią vasarą iš vienos partijos gavau pasiūlymą būtent atstovauti jaunimą ir įnešti savo indėlį į viso Rajono reikalus bei atsidurti savivaldos rinkimų sąraše (beje, anksčiau kandidatuoti buvo galima tik nuo 20 metų). Džiaugiuosi, jog mane iškėlė aukštu 8 numeriu, nors nedėjau labai daug vilčių, nes ėjau vien iš visuomeninių paskatų, ir dėl to, kad buvo smagu susipažinti su visa politine „virtuve“ iš arčiau. Eidamas į rinkimus nudžiugau, nes susilaukiau labai daug palaikymo ir dar netikėčiau atsitiko tai, kad pasibaigus rinkimams surinkau nemažą kiekį reitingavimo balsų ir teko prisiekti padedant ranką ant Konstitucijos.
Kokie tavo, kaip tarybos nario lūkesčiai ir tikslai?
Labai daug nesiplečiant, kas aktualu gimnazistams, tai, kad sieksiu didesnio ryšio tarp jaunimo ir Tarybos, nes nežinau, kuris gimnazistas galėtų išvardinti bent 5 Tarybos narius, atliepti į visų gyventojų pageidavimus, uoliau viešinti savivaldos veiklą ir sprendimus, nes savivalda yra, sakyčiau, viena svarbiausių institucijų kiekvienam. Be abejo svarbu ir tai, kad visas Anykščių rajonas toliau žavėtų kiekvieną atvykstantį ir čia būtų gera gyventi.
Ar žadi savo ateitį sieti su politika? Kodėl?
Labai sudėtingas klausimas. Dar iki šios dienos nežinau, kokia ta ateitis bus ir ką tiksliai noriu veikti gyvenime, kokius tikslus išsikelti ir pan. Turiu vieną tokią keistą savybę - man patinka sakyti TAIP! Patinka sutikti su įvairiausiais pasiūlymais bei naudotis visomis galimybėmis, kurios tik atsiranda. Bandžiau kandidatuoti, pasisekė neblogai, tačiau ar iš to išeis kažkas daugiau, aš nežinau ir neįsivaizduoju. Belieka tik palaukt.
Dabar nukrypkime nuo politikos ir keliaukime į Ameriką. Beveik visa mokykla žino, jog buvai jaunimo mainų programoje, kuri vyko Amerikoje. Tad kokį įspūdį paliko Amerika?
Amerika yra labai įdomi šalis. Kai pasakiau giminaičiams ir administracijai, kad skrisiu į užjūrį, jiems buvo lengvas šokas, nes, na, jie vis dar, nuo senesnių laikų, galvoja apie šią šalį kaip apie Mėnulį. Toks suformuotas įvaizdis iš anksčiau yra išlikęs ir dabar, bet nukeliauti ir ją pamatyti gali visi, tik reikia norėti. Pats tikėjausi, kad Amerika bus ta vadinama „wonderland“ - šalis, kurioje lyja pinigais, spurgom, kur pilna skanaus ir nesveiko maisto bei didelių mašinų. Iš dalies, tas įsivaizdavimas išsipildė, bet svarbiausia buvo visi sutikti labai draugiški žmonės ir visa neįkainojama patirtis, nes pamačiau kiek kitokią kultūrą. Nesakyčiau, kad kardinaliai skiriasi nuo mūsų europiečių, bet turi savų skirtumų. Išskirčiau esminį skirtumą tarp visuomenės ten ir Lietuvoje – bendruomeniškumą. Jie turi stiprų bendruomeniškumo jausmą, yra labai pilietiški, visada praneša apie matomas problemas savo aplinkoje, visada mėgsta susirinkti į įvairius koncertus, pasibuvimus (net buvo suorganizavę Padėkos dieną vasaros viduryje, nors ji švenčiama lapkričio pabaigoje, ir sukvietė visus kaimynus kartu pasidžiaugti svečiais iš Baltijos šalių). Kadangi pirmas tris savaites buvau mažam universitetiniam mieste, visi vieni kitus pažįsta ir ta bendruomenė yra dar stipresnė. Vieno restorano savininkas po dviejų savaičių į mus jau kreipėsi vardais. Bet kas smagiausia ir netikėčiausia yra tai, kad mums Amerika atrodo taip pat nuostabiai kaip jiems Europa. Jie svajoja apie nuvykimą į Europą, apie šalių pažinimą. Kai paklausiau apie tai, kodėl šeima mane priėmė (nes gyvenome amerikiečių šeimose), nors neturi labai daug pinigų, jie atsakė, kad taip nori supažindinti savo vaikus su kita kultūra. To atvirumo mums reiktų pasimokyti.
Ko labiausiai pasiilgai iš Amerikos?
Labiausiai pasiilgau kitokio skonio „Mcdonald‘o“ maisto, laikyt dolerius rankoj ir Vašingtono, į kurį norėsiu sugrįžti kada nors gyvenime.
Na, o dabar, grįžkime į Lietuvą. Papasakok, ką tau reiškia Biliūnkė? Ar bus liūdna ją palikti?
Biliūnkė mano gyvenime reikš labai daug, kadangi čia ne tik mokiausi, susiradau daug naujų draugų, bet laiką praleidau labai smagiai ir turiningai. Užaugau kaip žmogus, tapau asmenybė, įgavau daug vertingų bruožų, kuriuos sieksiu išsaugoti. Čia būdamas ir augdamas mačiau kartu augančius savo draugus, išmokau daug gyvenimiškų dalykų ir, žinoma, įgijau labai daug žinių. Ir šiaip, Biliūnkė yra ta vieta, į kurią bus gera sugrįžti ir, kurią atsiminsiu ne kaip įstaigą, o kaip „antruosius namus“. O atsisveikinti, be abejo, bus liūdna.
Koks įsimintiniausias įvykis įvyko mokykloje?
(Ilga mirtina tyla. Šarūnas galvoja)
Turbūt, kai buvau penktoje klasėje, kai buvo rugsėjo pirmoji. Tai buvo naujas etapas, kai pamatai daug naujų mokytojų, naujų klasiokų, nežinai ko tikėtis, kur bus tie kabinetai ir t.t. Žodžiu, didelis žingsnis mažam mokiniui. Bet Rugsėjo pirmąją, į pirmąją pamoką susirinkome pas mūsų auklėtoją Darių Mažeikį, susipažinome ir ėjome prie Laimės Žiburio, kur staiga pradėjo smarkiai lyti. Nekreipėme per daug dėmesio, nes gimnazija buvo didelė, visi liko stovėti po lietum, o mums, penktokams, tas įvykis ir šventė buvo ypatinga, visi jautėmės pakylėti. Tačiau mokytojas atsisuko į mus ir pasakė: „Ai, einam atgal į klasę. Nebešlapkim.“ Buvom visi nuščiuvę, nes pabuvojome tik kelias minutes tokioje svarbioje šventėje ir, nors iki galo nesupratom, ką jis norėjo pasakyt, vėliau suvokėm, kokį šaunų auklėtoją turim.
Šarūnai, esi dvyliktokas, abiturientas. Ar sunku mokytis dvyliktoje klasėje?
Iš tikrųjų galvojau, kad dvylikta klasė bus pilna įtampos, streso, gąsdinančių mokytojų ir panašiai. Tačiau žymiai sunkesnė buvo vienuolikta klasė, kadangi dvyliktoje klasėje supratau, kaip reikia mokytis, atradau tinkamiausią būdą. Manyčiau, kad mokykloje svarbiausia išmokti mokytis, tada būna labai paprasta. Dvyliktoje klasėje, sąlyginai, tą pavyko padaryti, todėl mokslai nebuvo ypač sudėtingi, dabar visuose dalykuose kursą išėjome, belieka tik kartoti ir ruoštis egzaminams. Gyvenu ramiai, kinkų nedrebinu, tik ašarytę kartais nubraukiu, kad viskas tuoj baigsis.
Kuris žmogus mokykloje tave labiausiai motyvuoja?
Nenustebinsiu, kad mokykloje mane labiausiai motyvuoja mokytoja Jūratė Musteikienė. Ji yra mokytoja, kuri man nepravedė nei vienos tikros pamokos per dvylika metų, bet išmokė daugiau gyvenimiškų dalykų nei yra istorijos moksle įsimintinų datų. Jūratė yra toks žmogus, kuris visada tau atsilieps, visada pabendraus, ji mokytoja, kuri yra labai nuoširdi. Jei ne jos paskatintas, turbūt nebūčiau tapęs prezidentu ir tiek nuveikęs mokyklos bendruomenėje ar ėjęs į smagius trečiadienio protmūšius.
Mokytoja arba mokytojas, kurio ilgai nepamirši.
Labai sunku išskirti vieną mokytoją, visi mokytojai mokykloje yra nuostabūs, kiekvienas noriai padeda, palaiko, bendrauja. Visgi labiausiai man įsimins mano lietuvių kalbos mokytoja Virginija Žalatkovienė. Jos literatūros pamokų visada įdomu klausytis, ji yra labai išsilavinusi ir savo sritį puikiai išmananti specialistė, kuri apie betkurį autorių galėtų kalbėti laaabai ilgai. Kartu su literatūros temomis mus visus išmokė ir daug brandos, gyvenimiškų dalykų, dėl to ją ir atsiminsiu.
Kaip manai, į kurio vieno dalyko pamoką sugrįžtum jau pabaigęs mokyklą?
Greičiausiai istorijos, nes mokytojas Darius Mažeikis visada pasakoja istorines temas iš visos širdies, dideliu polėkiu ir išradingumu. Pas jį reikia ne tiek daug užsiimti praktiškai, atsakinėti į klausimus, o daugiausia klausytis. Būtent jo istorinių pasakojimų labiausiai pasiilgsiu.
Ko dar labai pasiilgsi?
Kaip sakiau, mokykla yra tas visko geras mišinys, kur tu užaugi ir mokaisi kartu su kiekvienu. Tad ko labiausiai pasiilgsiu tai visų aplink buvusių bendraamžių, draugų, kurie visad džiugiai sveikindavosi, padėdavo. Buvo labai smagu tiek su savo klase, tiek su visa laida pasibūti ir pabendrauti. Todėl juos atsiminsiu kaip tikrai šaunius ir gerus žmones, kurie, manyčiau, pasieks nemažai aukštumų.
Koks tavo gyvenimo moto?
Turbūt tas pats, kurį naudojau kandidatuodamas į mokyklos prezidentus: „BUS – LINKSMIAU!”. Šie žodžiai, manau, puikiai man tinka, nes dirbdamas, susipažindamas su kitais, pajuntu tą laimę ir smagumą. Beveik visada iš tikrųjų būna linksmiau.
Ir pabaigai - ko palinkėtum būsimiems abiturientams, mokytojams ir visai mokyklos bendruomenei?
Mano palinkėjimas būtų labai paprastas, tiek būsimiem abiturientam, tiek mokytojams, tiek visai visai mokyklos bendruomenei – būkit savimi, nepraleiskit džiugių akimirkų gyvenime ir džiaukitės kiekviena diena. Dirbdami tą rutinišką darbą, eidami į mokyklą, pastebėkite šaunias akimirkas bei būkit ir likit laimingi.
Šarūną kalbino Dovilė Pakalkaitė.
