„Dvyliktą Biliūnkalnio laiptelį“ puošia mielos šypsenos, gilių akių savininkė ir kūrybinga abiturientė - Fausta Bagočiūnaitė!
Koks metų laikas tau patinka, kai būni mokykloje?
Ruduo, nes būna nauja pradžia ir tik tada turi motyvacijos normaliai mokytis.
Įvardink vieną pamoką, kurią tu labai mėgsti ir vieną, kuri tau visiškai ne prie širdies.
Visiškai ne prie širdies matkė, bet aš ją dabar normaliai mokausi, tai žiauriai keista. Nebeturim tokio blogo santykio su matke, bet vis tiek ne viena iš mėgstamiausių, o labiausiai patinka, kad ir kankina, vis tiek biologija.
Kuriame kabinete tu jautiesi geriausiai?
Mm, tai ne kabinetas, bet kadangi ten vyksta pamoka, tai biblioteka, nes nu tipo kino pamokos, žinai?
Ar mokykla yra vieta, kur kiekvienas gali save realizuoti?
Ne, nes mokykla nesuteikia visų galimybių realizuotis, tačiau tu gali stengtis save įterpti į tą visą bendruomenės, visuomenės būrį, bet, kartais, menininkams yra daug sunkiau, nes, vis tiek, mokykla duoda daug krūvio. Tie realizavimai, kaip meno srityse, nėra toks didelis prioritetas kaip kad tikslieji ar humanitariniai mokslai.
Kokie elementai, tavo manymu, išskiria mūsų gimnaziją iš kitų mokyklų?
Šiaip pas mus bombiniai šimtadieniai visada būna, kiek girdėjau. Tiesiog daug fainų žmonių yra pas mus. Ir šventes organizuoja, ir šiaip jaunimas daug ką daro, ir „Kino klubas“ aktyviai veikia, nes kitos gimnazijos dažniausiai neturi tokių dalykų. Mes gana stiprūs tuo.
Ar galėtum pasakyti su kokiais žmonėmis sukūrei stiprų ir artimą ryšį gimnazijoje?
Realiai, tai vos ne su visais su kuriais bendrauju, bet ,tarkim, iš mokytojų, tai tikrai Renata Miškinienė, lietuvių kalbos labai faina mokytoja Dalia Andriuškevičienė, mokytojas, kuris, labai gaila, išėjo - Andrius Vitkūnas ir šokių mokytoja irgi labai faina. O visi draugai tai... Daug čia, gal geriau nevardinsiu
O kas tave motyvuoja veikti, kurti ir išbandyti naujų dalykų?
Gal pats smalsumas veda visada į priekį? Man labai patinka daug sužinoti dalykų ir aš nebijau, kad kartais jie gali būti sunkūs. Jeigu žinau, kad jie atsipirks ar man labai patinka, tai aš aukoju savo nervus, nebijau judėti į priekį.
Kaip tu, tokia meniška siela, išgyveni tokią struktūruotą mokyklą?
Šiaip žiauriai sunku. Man visada buvo sunku mokykloje. Aš kažkaip stengiuosi niekam nesiskųsti, bet šiaip su artimesniais draugais šnekam ar su šeima, tai visi labai mato, kad man dažnai sunku būna. Aišku, aš dabar lengviau realizuojuosi. Kine daugiau dalyvauju, dailėje, bet anksčiau būdavo daug sunkiau, nes jeigu tu nori, nežinau, kad ir tą patį eilėraštį parašyti mokyklai, šventei, jį labai redaguoja, jį labai varžo, stato į rėmus. Labai sunku derinti hobių laiką su mokyklos namų darbų laiku. Žiauriai sunku, aš irgi noriu labai gerai mokytis, tai labai daug laiko skiriu ir mokslams. Į dieną pasėdžiu bent po keturias valandas nebent yra atostogos, bet šiaip jo. Tada tu būni labai pavargęs ir kažkaip nukeli tuos savo hobius, neberandi laiko, o jei ir turi, tai tada nori pailsėti. Ir kartais poilsis yra kažką patapyt, kažką papiešt, tačiau, kad kokybiškai padarysi yra maža tikimybė.
O ką tu patartum kitiems, kad ir jie galėtų suspėti ir tarp savo hobių, ir mokslų?
Kad kažko patarti kitiems aš negaliu, nes aš pati sau išeities neturiu, bet ką aš darau tai...Tam yra naktis. Visada yra laisvas laikas ir naktį. Ką gali padaryti, tai atsirinkti dalykus, kurie yra svarbesni: jeigu tau geriau sekasi matematika, tai tu gal tą dieną spręsk mažiau matematikos, pasistenk spręsti uždavinius sunkesnės pamokos. Šiaip ruošiantis egzaminų sesijai yra labai sunku pasiruošti egzaminams ir dar mokytis naujas temas, atlikti namų darbus ir derinti hobius. Ką aš darau? Tai aš daugiau nebesprendžiu namų darbų, bet sprendžiu egzaminų užduotis, tai daug padeda ir žinau, kad ateity labiau atsilieps. Aišku, reikia daryti ir namų darbus, ypač naujų temų, bet jei jautiesi kažkur stipresnis, reikia balansuoti laiką visų dalykų ir tada visada atsiras laiko hobiams. Jeigu tu nori rasti laiko, tai tu visada jo rasi. Šiaip tam yra savaitgaliai, tai jei nori, bent į dieną po valandą gali sau skirti ir prisiversti.
Ar tau tenka susidurti su stereotipais? Juk sako, kad jei esi sportininkas, tada tau nerūpi mokslai, o jei menininkas-esi priplaukęs. Kaip tu kovoji su tokiais netiksliais komentarais?
Aš pasiremsiu Baliu Sruoga ir jo tokia ironijos ir juoko galia. Visada juokiuosi iš to, nes jei keisčiau apsirengiu, atrodau, turiu kitokių minčių ,visi sako „Nu tikrai priplaukus kaip menininkė“. Aš to nepriimu blogai, nes aš žinau, kad nei turiu žalingų įpročių, nei keistai elgiuosi, tiesiog mėgstu eksperimentuoti, . Reikia drąsos turėti. Tai jei tau pasako „Nu čia meniškai“, tai jau pasako, kad žmonės nesupranta arba nesistengia suprasti. Aš nekreipiu dėmesio, nusijuokiu, darau tai, kas man patinka.
Įsivaizduok save, 18-metę Faustą kalbant su 8-mete Fausta. Kokią savo išmoktą gyvenimišką pamoką jai pasakytum?
Ne visada pasaulis tau atsigręžia gražiai nors tu stengiesi gražiai į jį atsigręžti, ne visada reikia tikėtis gero atgal, nes taip dažnai ir nebūna. Jau geriau tiesiog gyventi ir nieko nelaukti. Geriausia yra gyventi ir tau kažkada gal tai atsipirks. Ir nieko nėra, kas atsitiktų veltui. Viskas yra su priežastimi. Žmonių pažintys, meilės seilės, draugai, kažkokie nutikimai, gal gautas blogas pažymys ar geras. Kažkokie dalykai, kurie yra maži, jie visi turi reikšmes. Nereikėtų gailėtis dėl nieko, ką esi padaręs nebent tai yra kažkas blogo.
Ir pabaigai, ko palinkėtum būsimiems dvyliktokams?
Nabagai jūs, būsimi dvyliktokai, vien dėl to, kad jums tarpiniai. Aš irgi daug skaitau apie šituos tarpinius ir žiauriai sunku, nes su jumis eksperimentuoja, nu, bet aš manau, kad po biški , liko metai ir tie metai eina greitai. Galvoju, kad dvylika metų mokiausi mokykloje, o dabar liko du mėnesiai, tai biški žiauroka pagalvojus. Bet visada varo mintis, kad kažką daugiau patirti gyvenime ir, atrodo, spiriesi, truputį bijai? Bet tai yra natūralu ir visi turi per tai pereiti. Daugiau drąsos jiems ir tegul džiaugiasi mažais momentais. Jums atrodo, kad stresuosit visus metus, bet bus ir gražių akimirkų ir fainų švenčių, buvimo su žmonėmis.
Faustą kalbino Ugnė Oznanskaitė
