Birželis jau eina į pabaigą. Gaila, kad lieka tik trupinėlis laiko iki abiturientų išleistuvių, kai jiems palinkėsime gero vėjo. Na, bet ne liūdėti susirinkome. „Dvylikto Biliūnkalnio laiptelio“ rubrikos eteryje pažįstamas veidas, kuris moka maloniai nustebinti, gali apžavėti kiekvieno akis meistriškais judesiais - abiturientas Ervinas Lekauskas!
Apibūdink save mėgstamiausiu gyvūnu.
Tų gyvūnų tiek daug... Vieną mėgstamiausią būtų sunku išsirinkti, bet aš pasirinkčiau varną. Varnos yra labai protingos ir bendruomeniškos, iš tokio apibūdinimo – beveik kaip žmogus. Plius, jos su pilku švarkeliu, jos kietai atrodo. Dar Jos nėra kažkokie pašlemėkai kaip žvirbliai, kuriuos suvalgys kiekvienas plėšrūnas. Vat varna turi tvirtą vietą maisto grandinėje. Jos nepaimsi taip lengvai.
Tikiu, kad spėjai paragauti dvyliktokų duonos – egzaminų sesijos. Kokio dalyko egzamino labiausiai bijojai ir dėl kokio visiškai nesinervinai?
Nežinau, atrodo, dvylika metų mokiausi, parašiau tuos egzaminus ir jie tarsi kažkokia tipinė diena. Atrodo, kad dar lengvesnė, nes nereikėjo būti kokias visas septynias pamokas. Nu, aišku, prieš lietuvių buvo daugiau nerimo, nes jeigu neišlaikai lietuvių, tu nebaigi mokyklos. Iš esmės, tai pagrindinis egzaminas. O su visais kitais visai ramiai. Visų baimė - matematika – manęs neužpuolė, nes visi tiek jos bijo. Atrodė, man jau nebegalima jos bijoti. Dar dėl IT, buvo keblumų , o aš ten ir taip nelabai ir norėjau eiti.
Kokios gimnazijos vietos, tavo manymu, turi daugiausiai dvasios?
Aš manau, kad pagrindinis įėjimas, nes vienais rytais jį ,atrodo, dvasiškai sunku atidaryti, bet žiemą ir fiziškai. Ten įjungia kondicionierių ar kažką ir tos durys beveik neatsidaro. (juokiasi) Ir nesupranti, ar užrakinta, ar ne. Manau, ne daug kas su tokia problema susitikę yra, bet man teko. Esu matęs kaip žmonės atsitrenkia į tas duris, nes jos taip sunkiai atsidaro, tai aš manau, kad sunkios dvasios yra jose. Išeiti, faktas, lengviau, o eiti kartais tikrai sunku. Ypač žiemą, kai tamsu, miegas puola. Tada tikrai norisi būti varna ir išskristi kur nors.
Per kurias pamokas tu dažnai išeidavai pasivaikščioti ir per kurias tu norėdavai, kad laikas prasitęstų ilgiau?
Neteko tiek daug eiti pasivaikščioti. Man muzikos kabinete nefaina būdavo. Ten irgi durys turėdavo didelę reikšmę, nes išeiti galėdavau. Aš nežinau, ar yra tokia pamoka, kuriai leisčiau tęstis ilgiau, galų gale aš norėsiu valgyti. Jokia pamoka nenusipelno mano sveikatos. Nu, per etikos pamokas gal dešimt minučių ilgiau pasėdėčiau.
Ervinai, daugeliui ne paslaptis, kad tu šoki. Kaip tu susidomėjai šia meno šaka? Gal tai buvo garsūs filmai, pamatyti televizoriaus ekrane, ar gavai žymaus šokėjo autografą?
Aš nemanau, kad yra viena versija, bet visiems pasakoju šią : aš trečioje klasėje išėjau iš tualeto ir man klasiokas sako : „prie klasės tavęs laukia šokių mokytoja“. Aš nueinu iki klasės, pasisveikinu ir sako : „klausyk, yra partnerė ir varžybos kitą savaitę, reikia partnerio“. Taip keletą metų šokau pramoginius šokius. Po to išbandžiau istorinius. Tais pačiais metais atradau savo meilę - gatvės šokius. Žinojau iš seniau, kad jie yra, bet Anykščiuose jie tuo metu atsirado. Taip ir prasidėjo mano gražioji šokimo karjeros pusė, kuria aš labiau didžiuojuosi ir jie yra arčiau mano širdies. Nu, man tikrai gražu buvo.
Ar šokiai yra nesaugus dalykas? Kiek esi patyręs traumų per šią veiklą?
Priklauso, kokia gatvės šokių sritis : jei šoksi breiką, tai reikia pasiruošti, kad bus visko. Bet jei tu groovinsi ir šoksi hausą, tai visai ramu. Pradedančiajam traumų lygis sakyčiau koks 2-3 iš 10, bet jeigu tu nori triukus išmokti, kad turėtum ką parodyti per šokių kovas, tai pakyla iki 5-6. Man asmeniškai neteko patirti rimtų traumų. Buvo gal, kad skauda kokį raumenį ilgokai po varžybų. Nu, prasčiausia, kai tu susižeidi ne šokdamas, o tau varžybos yra už dviejų dienų. Man taip yra buvę, kad aš paslydau ant dviejų laiptų, susitrenkiau kelį ir vos parėjau namo, o man už dviejų dienų buvo varžybos. Aš praleidau dvi treniruotes, bet pašaldžiau, pamasažavau, vis tiek perlipau šitą skausmą ir sušokau varžybose. Tokia mano trumpa ryžto istorija.
Kai tu šoki, ar šoka ir tavo širdis?
(Tyla) aš sakyčiau, kad kaip tik širdžiai reiktų jausti, o šokis man yra pabėgimas. , kai nesigilini į jausmus. Šokius supaprastinus, tai – reakcija į garsą. Jei gražus garsas, tu klausai jo ir atsipalaiduoji. Esu buvęs viename seminare ir vienas didžiausių patarimų, kuris pakeitė mano šokį ir pakankamai daug progreso tuo metu įvyko, kai patarė klausyti įvairiausios muzikos. Tada tu išmoksti vieną esminių dalykų : kaip reaguoti į tą garsą, nes, jeigu tu šoki ne į muziką, bus tragiška. Jeigu tu moki šokti ne į muziką ir ne tragiškai, tai tu ne iš šio pasaulio.
Ar mąstai sieti savo ateitį su šokiu?
Savo ateities neplanuoju su šokiais. Manau, tai liks hobiu. Kaip ir dabar, eidamas gatvėmis pajudėsiu. Gal ir tiek... Neplanuoju kažkokių didelių tikslų ir mokslų su šokiais, na, bet kaip sakoma „Žmonės planuoja, o Dievas juokiasi “, galbūt kitaip bus.
O ką dabar planuoji ateičiai?
Aš neplanuoju.
Įvardink veiklas, kurias tu labai mėgsti daryti, o sužinoję aplinkiniai labai nustebtų tavo veiklų pasirinkimu.
Yra tų veiklų, kurias darau apart šokių, bet nustebinti kitus čia jau sunkiausia dalis. (Ervinas pradeda sakyti bent dešimt Pi skaitmenų) Aš pagerinau mokyklos rekordą gegužės mėnesį. Parašiau 414 skaitmenų po kablelio... Seniau klausiau labai daug muzikos, albumų. Per metus ir tris mėnesius apie 350 albumų perklausiau, bet taip fanatiškai tuo dabar aš neužsiimu. Neseniai sukarpiau džinsus ir padariau juos į šortus. Vat ir veikla, kuri labai ilgai užtruko, gal net per ilgai, kaip ir Pi skaitmenų mokymasis.
Ką labiausiai vertini žmoguje?
Intelektą. Kartais man tikrai sunku bendrauti su kai kuriais, kai pasakai kažką neįprasto ir žmogus lieka be ausų, nes nieko nesupranta ir nebando suvokti. Pridėsiu, jog tas intelektas išsiskaido: yra socialinis, emocinis, akademinis...
Kokiose gimnazijos veiklose tu norėjai sudalyvauti, tačiau to nepadarei ir dabar gailiesi?
Atrodo, kad visur sudalyvauta, kur buvo įmanoma. Į „katilą“ niekada nenuėjau. Gal šiek tiek gaila, nes labai įžymi vieta. Girdėjau, ten šašlykus kepė, rimtų sniego gniūžčių karų yra įvykę.
Įsivaizduok, kad ant biliūnkės stogo yra nutūpęs trigalvis slibinas. Jis terorizuoja ir gąsdina visą mokyklos bendruomenę. Tau yra užduotis : surasti tris didvyrius, kurie padėtų nugalėti siaubūną. Kokius tris mokytojus tu išrinktum kaip tobulus didvyrius, kurie galėtų šią misiją atlikti be jokių nesklandumų?
Man reiktų geros komandos, su kuria galiu komunikuoti ir padaryti strategišką ataką, tad man reikia šalto proto, tokios stoikės. Labiausiai tiktų Zita Mažvilienė. Puikūs santykiai su ja, o ir proto netrūksta sugalvoti strategijai. Mūsų atakos strategijai reikia ne vien matematikos, bet ir fizikos, nes biologiškos atakos suorganizuoti man nepavyktų. Reikia fiziškai, tiesiogiai, čia ir dabar. Tai išsirinkime Eglę Taileišienę. Kadangi aš šokėjas, man reikia kažko, kas mane suprastų kitokiu judesiu. Reikia šokių mokytojos Miglės Baltrušiūnės. Taip ir pribaigtume mes tą slibiną: šaltai, fiziškai ir judriai.
Pabaigai, palinkėk kažko būsimiems abiturientams.
Šiais metais biliūnkės žurnalistika labai klestėjo, turėjo labai daug interviu. Tai tikiuosi, kad ir kitais metais būsimi vienuoliktokai, ir ne tik, pratęstų šią klestinčią žurnalistiką ir padarytų dar daugiau gerų interviu.
Erviną kalbino Ugnė Oznanskaitė
