Ar pasiilgote „Dvylikto Biliūnkalnio laiptelio“ ? Jei taip, tai kviečiame paskaityti apie pastabų, aktyvų mokyklos parlamento narį bei tinkamą pašnekovą paplepėti įvairiomis temomis - Tomą Grigonį!
Kiekviena šachmatų figūrėlė turi savitą charakterį. Apibūdink save figūrėle
Na, labai norėčiau sakyti, kad aš esu karalius, bet daugiau esu tas žirgas. Dažniausiai einu tiesiai, bet biški pasisuku į kairę. Turiu tikslą, bet visada kažkaip nukrypstu nuo jo, pusę kelio nueinu.
Tai gyvenimas truputį bloškia į kairę?
Taip, biški bloškia į kairę. Aš – dešiniarankis.
Įvardink mokykloje vietą, kurioje ramybės būsenoje galėtum užmigti?
Yra dvi vietos : Mažeikio kabinetas ir lauke, tiesiog ant turėklų kažkaip atsirėmęs. Lauko aplinka labai migdo. Guli ir klausai ,kaip mašinos pravažiuoja. Kituose kabinetuose (pvz Mažeikio) aš jau išmokau neužmigti, bet vis tiek tas miegas ima. Dar viena gera vieta, kurioje užmigčiau – aktų salėj ant scenos. Ten pati geriausia vieta, labai gera ten gulėti. Siūlau visiems išbandyti.
Į kokias pamokas tu jauti didžiausią agoniją eiti?
Nėra pamokos, kurios aš nekęsčiau. Jau visur einu kur man patinka. Žinoma, kartais bijau eiti pas Zitą Mažvylienę į kabinetą ir tris valandas sėdėti, nusidėti prieš kompiuterių Dievą. Ten visa bažnyčia vyksta, žinai, mišios. Dar nemėgstu prasėdėti penkias valandas matematikos kabinete, nes ten pradeda dvokti, jei per ilgai sėdi. Šiaip visur patinka, gera.
O tai į kokią pamoką tau labiausiai patinka eiti? Pavyzdžiui sakai : „Yey, dabar galėsiu pasiklausyti istorijos“
Dažniausiai po anglų būna lietuvių kalba ir žinau, kad nerašysime rašinio. Tada būna „Yey, pasėdėsiu, paklausysiu pasakų, kūrinių, paskaitysiu knygelę “. (Juokiasi)
Įsivaizduok, kad tu vykdai ekspediciją į salą pavadinimu „BILIŪNKĖ“. Kokius du mokytojus pasiimtum drauge su savimi, kad ištyrinėtum salą ir jos lobius?
Čia jau sudėtingas klausimas. Nu, jei varau į salą, tai pasiimčiau geografijos mokytoją. Ji daugiau žino apie salas nei aš. Ir biologijos mokytoją Ramunę, kad pasakytų, ką galėčiau valgyti, ko ne. Šiaip tai stengčiausi vienas eiti.
Kai ieškojau informacijos apie tave, ką darau ruošdamasi bet kuriam interviu, man išmetė daug psichiatrų su tavo vardu ir pavarde, neplanuoji papildyti sąrašo ateityje?
Šiaip aš mėgstu savo gyvenimą laikyti slaptai, kad niekas nelabai domėtųsi. Būdamas informatiku žinau, kad geriausia nieko neskelbti. Psichiatras tai gal ne, gal kaip tik būtų straipsnis, kad Tomas Grigonis – išsiųstas į psichiatrinę ligoninę. Tikiuosi, kad taip nebus. Gal su informacinėmis technologijomis kažką nuveiksiu.
Sako, kad visi keliai veda į Romą, tai kokie keliai atvedė tave į mokyklos parlamentą?
Geriausia paklausk Musteikienės ir pasakyk mano pavardę, tada sužinosi. Šiaip tai nuvariau, nes vien girdėdamas brolio pasakojimus apie tai, nusprendžiau irgi padalyvauti, pabūti nariu. Vingiuotas tas kelias. Aš mėgau žiūrėti, kaip viskas susiklosto, žinoti, kas vyksta. Kai vienuoliktoje klasėje gavau prisijungimą, kad viską skelbčiau, tai toks paprastas darbas, man patinka tai daryti. Nu, žinai, nelabai rašiau gražiai , nes aš pats nelabai gražiai rašau, tai gudravau, bet buvo smagu. Dar yra smagu.
Ar gali pasidalinti su skaitytojais veikla parlamente, kuri tau labai įsiminė?
Daugiausiai, kas man įsiminė, tai buvo puslapio tvarkymas. Labai įstrigo. Prisimenu, jau devynios vakaro, sėdžiu ir žiūriu kaip kažkas parašo „Tomai, įkelk“. Ir negali pasakyti ne, nes visai užmirši kitą dieną. Sėdi, viską tvarkai, žiūri ar gražiai, tada įkeli. Kartais reikia įkelti į Facebook‘ą. Musteikienė atbėga: „Tomai, Tomai, įkelk, gausi nuotraukas“. O jei iš teminių dienų, tai diena be kuprinių. Juokinga žiūrėti. Pyragų dienos yra geros iniciatyvos.
Tavo nuomone, kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti gimnazistas, kad prisijungtų prie parlamento ir smagiai dalyvautų veiklose?
Reikia turėti ryžto ir noro. Jeigu visą tai turi, tai pirmas dienas laisvai nueisi. Tada, kai artinasi trys mėnesiai, reikia išmokti sukasti dantis ir pro kančias viską padaryti, nes būna tokių atvejų, kai visi suplanuoja ir vienas padaro. Jei šitai išmoksi, toli nueisi gyvenime. Jeigu pasako, kad reikia padaryti, reikia daryti ir netinginiauti.
Kaip galvoji, kai pabaigsi mokyklą ar būsi tas buvęs biliūnietis, kuris propaguos mokyklos parlamentą?
Aš labai nemėgstu viską propaguoti gražiai, visada mėgstu su kritika ir komplimentais. Jei kas sakytų „Noriu prisijungti prie parlamento“ tai pasakyčiau, kad „Junkis, smagu, tik žinok...“. Aš įspėju, gali skambėti nesmagiai, bet pasakysiu tiesiai šviesiai.
Ką reiktų daryti , kad tiek humanitarai, tiek tiksliukai nebūtų amžini priešai?
Aš siūlyčiau kiekvienai pusei atsižvelgti į jų argumentus, peržiūrėti visus pliusus ir minusus. Na pavyzdžiui lietuvių kalba ir matematika. Matematika duoda logikos, bet matematikai reikia literatūros. AŠ NEJUOKAUJU, REIKIA LABAI.
Gerai, bet tai aš išmokau skaityti ir kas tada? Aš gal noriu būti lietuvių kalbos mokytoja, tai man matematikos reikia tik, kad išlaikyčiau egzaminą. O daugiau ką aš pritaikysiu gyvenime su matematika ?
Ta dainelė „Du gaideliai“. Be matematikos mes sakytume, kad tai gaideliai, o kiek tų gaidelių? Jeigu tokias dainas kurtų( apie gaidelius kaip jų yra 2x) tada jau viso konflikto nebūtų. Žmonės dainuotų ir čia būtų literatūra.
Jeigu mokykla būtų turizmo centras, kokias lokacijas pasiūlytum aplankyti?
Turistams reikia matyti ir kažkur išgerti kavos. Jeigu jie išalkę, tai nueiti į valgyklą, jeigu jie nori atsigerti kavos-aplankyti biblioteką, o jei jie nori kažką pamatyti, pasiūlyčiau eiti...Prie katilo (juokiasi) Trečia vieta – pavaikštinėti fojė, per visus aukštus, nes visada kažką pamatysi įdomaus, o čia ir yra svarbiausia turistams.
Pabaigai, palinkėk kažko savo bendraamžiams ir būsimiems dvyliktokams.
Susikaupimo. Kaip sakiau, kad esu žirgelis, kuris eina tiesiai ir pasuka į kairę, tai visada turėkite tikslą prieš akis. Žinok, ko nori. Visokie projektai, savanorystės tikrai smagu, bet jei jau artėji prie egzaminų nu susikaupk, žmogau. Atėjai prie finišo linijos , dvylika metų prabuvai, neleisk to užbaigti, tiesiog susikaupk. Gali galvoti, kaip yra baisu, bet visada reikia stengtis išlaikyti vidurį, biški bijoti, bet ne per daug .
Tomą kalbino Ugnė Oznanskaitė
