Šį kartą Dvylikto Biliūnkalnio laiptelio rubrikoje - interviu su Laurynu Klimašausku.
Koks yra dvyliktokų gyvenimas, ypač artėjant egzaminams?
Neberk druskos ant žaizdos. Supranti, sunku, bet juk nėra kur dėtis, nebe tas laikas. Vienuoliktoj klasėj buvo atseit lengva, galėjai leisti sau patinginiauti, o dabar jau viskas.
Koks geriausias dalykas mokykloje, kurį visada prisiminsi?
Valgyklos grikiai. Ir dar atsiminsiu visada, kai ateidamas į mokytojos Virginijos kabinetą pasižiūrėdavau, ar yra jos rankinukas, ar ne.
Ar yra kažkoks dalykas, kurį tu norėtum pamiršti iš mokyklos?
Labiausiai norėtųsi pamiršti dienas, kurios dėl įvairių priežasčių būdavo sunkios.
Ar norėtum kažką pakeisti mokykloje, gal turi kokių idėjų.
Nenorėčiau nieko keisti, o be to man jau ir nelabai svarbu. Aš išeinu.
Kokie yra tavo autoritetai? Galbūt kas nors iš mokyklos bendruomenės?
Na, jeigu iš mokyklos, tai mokytoja Jūratė Musteikienė. Ji yra labai linksmas žmogus, su kuriuo gera pabendrauti, tarp jos ir mokinių yra labai stiprus abipusis ryšys, galbūt, todėl jos pamokos būna tokios įdomios.
Kur planuoji studijuoti? Ar dar pasimetęs?
Pamatysim po egzaminų, nes aš pats dar nežinau.
Kokią norėtum atskleisti apie save paslaptį, kurios mokykloje niekas nežino?
Aš nebeturiu paslapčių, esu kaip atvira knyga, žmonės sužino mano paslaptis anksčiau už mane.
Gal yra koks labiausias įsimintinas prisiminimas nutikęs su klase?
Turbūt geriausi prisiminimai yra iš mūsų „Zoom“ nuotolinių pamokų, nes būdavo įdomu pamatyti kitus, kai įsijungdavo kameras, ir šiaip buvo visokių linksmybių darant namų darbus.
Ką mėgsti veikti po pamokų, laisvalaikiu?
Grįžęs iš mokyklos mokausi, o tada mėgstu išeiti pasivaikščioti arba pasivažinėti.
Ir paskutinis klausimas, ko norėtum palinkėti sau?
Sau norėčiau palinkėti daug ištvermės ir jėgų ateinančiuose gyvenimo etapuose, nes kaip sakė chemijos mokytoja Asta „išeinu iš vienų vargų į kitus“.
Lauryną kalbino Vasarė Budreikaitė
