Pristatome paskutinį, bet ne ką prastesnį "Dvylikto biliūnkalnio laiptelio" interviu, su buvusiu gimnazijos mokiniu, visiems puikiai žinomu - Daumantu Žąsinu!
Kokius žodžius būtų galima išgirsti iš tave apibūdinančio mokytojo?
Turbūt, kad drausmingas, mokausi gerai, mandagus, kai kurie pridurtų, kad per pamokas pašnekėt mėgstu ne laiku, o kai kurie pasakytų, kad ir per daug tyliu. Na ir žinoma, Musteikienė mane kilniuoju paukščiu pavadintų, o Vanagienė ežiuku rūke.
Iš kur tokios pravardės?
Musteikienė tai senai jau mane vadina taip. Ant kontrolinių visokiom pravardėm išgalvotom pasirašydavau, aišku, dar ir prisideda mano garbinga pavardė, tikrai kilnaus ir didingo paukščio, tik nesuprantu, kodėl nemažai kam tas paukštis asocijuojasi neigiamai. O Vanagienė tai, atsimenu, kažkada anksčiau pavadino, nes dėmesio nekreipiau turbūt į ją.
O kaip pats save pristatytum kitiems?
Sunku pasakyt, bet manau, jog prisistatyčiau tokiu žmogumi, kuris vis išplaukia mintimis kažkur, bando būti draugišku, yra nedrąsus, nepasitiki savim, o jei mažai šnekėsiu, tai įsibendravęs ilgai nenutilsiu, mėgsta keliauti, truputuką pabaliavot, o šiaip tai net nežinau pilnai savęs ir pats iki galo nepažįstu.
Gal yra kažkas, ko niekada gyvenime nepamirši? Gal kokia išmokta pamoka?
Niekada nepamiršiu draugystės su savo draugais, gražių akimirkų, patirtų su klasiokais, mokytojais, žinau, jog prisiminsiu juos visus su didele nostalgija ir šypsena veide. Pamoką išmokau tokią, jog reikia mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka ir nebijoti siekti to, ko trokšta širdis, nes kitu atveju svajonės gali neišsipildyti, o antrų galimybių jau nebebus.
O koks bus tavo didžiausias tikslas po egzaminų artimoje ateityje?
Pirmiausia pailsėti ir pasimėgauti vasara, o paskui įstoti į universitetą ir priprasti prie naujos vietos, žmonių, mokytojų ir apskritai naujo gyvenimo etapo.
Daug kam labai sudėtinga būna apsispręsti, tai kaip pats sugalvojai, kur nori stoti?
Net nežinau, senai jau domėjausi įvairiomis studijomis. Buvo nemažai įvairių ir net keistų variantų nuo meteorologijos iki okeanografijos ar politologijos, bet susidėjau galvoj visus pliusus, minusus ir pasirinkau geriausią variantą.
O apie "gap year" nemąstei?
Pats asmeniškai apie save nemąsčiau ir nusprendžiau stoti iš karto, nes tokių kardinalių dvejonių neturėjau, bet taip manau, jog "gap year" yra tikrai geras dalykas, ypač neapsisprendusiems, nes per tą laiką gali susikoncentruoti nebe į mokslus, o į patį save ir mintis, ko nori iš gyvenimo, kur jausiesi laimingas.
Aš irgi taip manau, kad kai kuriems tai yra labai puiki galimybė. Toliau, dėl kokio gimnazijoje dalyko tau tekdavo patirti didžiausią stresą?
Didžiausią stresą patyriau pirmaisiais metais mokykloje, nes aplink buvo dauguma vien nepažįstamų žmonių, o šiaip per kokius renginius, jei tekdavo kalbėt ar kažką daryt (nors dabar jau nebe taip bijau). Bet vat dabar pagalvojus, labiausiai stresas gal per anglų kalbėjimą būdavo, net rankos kratydavosi šiek tiek ir širdis mušdavo kaip pasiutus.
Jei reiktų papasakoti labiausiai nuodėmingą įvykį iš gimnazijos, kas tai būtų?
Na pasakysiu paprastai, tam tikri dalykai turi būti nutylėti, bet tikrai būta visko per tuos ketverius metus.
Gerai gerai, o tada priešingai, labiausiai džiaugsmingą ir įspūdingą?
Šiuo atveju mane labiausiai žavi tokie paprastučiai įvykiai, bet tikrai labai džiaugsmingi. Pavyzdžiui, kai pas Musteikienę mafiją žaisdavom arba kai visa klasė kartu su Pipiriene paskutinę pamoką iki Kalėdų atostogų dainavom kalėdines dainas. Turbūt verta paminėti ir paskutinio skambučio šventę, kai tikrai buvo ir džiugu, įspūdinga, bet ir tuo pačiu labai labai liūdna. Ir dar pridėčiau kalėdinius vaidinimus, kai vadinom su klase.
Tai be ko negalėtum įsivaizduoti Biliūno mokyklos?
Be kamčiatkos, Repečkos pasakymo „Nu, vyriukai“, klasiokų, mokytojų, žygių, visų žmonių, su kuriais teko garbė susipažinti.
Kas mokykloje tau leisdavo atsipalaiduoti ir nusiraminti? Gal kokia vieta, mokytojas ar veikla?
Geriausiai, kas padėdavo atsipalaiduoti, tai pamokos pas Kuprionienę, nes atsimenu jausdavausi labai nuvargęs, gal ir susinervinęs, o vat pamokos ten lyg padėdavo pasikrauti energija, nusiraminti, lygiai taip pat ir pas Musteikienę.
Kokią asmenybę iš praeities, apie kurią mokydavaisi per pamokas, norėtum sutikti? Ką pasakytum?
Manau, jog norėčiau susitikti su partizanų vadu A. Ramanausku - Vanagu, nes nemažai domėjausi apie jo gyvenimą, skaičiau jo atsiminimus, tai tikrai ši narsi asmenybė savo gyvenimą paaukojo šaliai. Turbūt sutikęs pasakyčiau, jog jo auka nebuvo beprasmė ir tikslas iškovoti Lietuvos laisvę yra pasiektas, o tarp jaunimo tikrai yra žmonių, kurie juo didžiuojasi.
Na ir pabaigai, ar dar sugrįši į mokyklą pasilabinti? Kokią vietą aplankysi pirmiausiai?
Oi, kaipgi galiu čia nesugrįžt. Su malonumu ateisiu ir lėksiu į trečią aukštą pasižvalgyt, kaip Musteikienė laikos, ar jaunimas nenuvarė nuo kojų, taip pat ir kitus mokytojus aplankysiu pasišnekučiuoti ir senus gerus laikus prisiminti. Tik bus gaila, jog esu jau nebe mokinys, o tik svečias.
Na, taip, laikas skrieja, tačiau prisiminimai ir nutikimai atmintyje išliks tikriausiai dar labai labai ilgai. Tad dėkui tau už pokalbį. Labai smagu buvo sužinoti, ką manai apie mūsų gimnaziją. Ačiū dar kartą ir nuoširdžiausios sėkmės tau!
Labai labai ačiū.
Daumantą kalbino Luknė Gurskutė
*Interviu paimtas nuotoliniu būdu*
*Straipsnį publikuoti be sutikimo griežtai draudžiama*