Šių metų “Dvyliktas Biliūnkės laiptelis” prasideda nuo rimto, tačiau ir labai linksmo Dominyko.Sveikas, Dominykai, papasakok, kaip tau dabar sekasi? Kaip save apibūdintum?
Sekasi dabar gana neblogai, visai sunku mokytis, bet stengiuosi kiek išeina, gyvenimas yra gražus. Būna, kad ir geriau sekasi, bet aš iš tų žmonių, kur galvoji, kad tau nesiseka, nesiseka ir nesiseka, vėliau labai stipriai nesiseka ir vėl nesiseka. Ir dabar aš ten, kur nesiseka tiesiog. Bet tas nesiseka yra iš geros pusės, jeigu galima taip pavadinti. O save keliais žodžiais apibūdinčiau, tai kad esu kompanijos žmogus, tačiau mėgstu lyderiauti, mėgstu garsiai išreikšti savo nuomonę, bet dažnai ne visiems tai patinka. Mėgstu labai bendrauti su naujais žmonėmis, kad ir dabar neseniai grįžau iš Švedijos, kelte susibendravau su žmonėmis iš Čilės, keliais lietuviais, rusais, anglais ir tiesiog labai mėgstu pažintis su naujais žmonėmis vien dėl to, kad tu jiems gali išsipasakoti, nors ir žinai, kad su jais paskutinį galbūt kartą susitinki. Esu bendraujantis, galiu būti rimtas ir nerimtas, žiūrint kokia situacija, neturiu baimės, gėdos jausmo, kas dažnai pakiša koją žmonėms. Mėgstu gan aktyvią veiklą, sportuoti patinka, žiemą slidinėju. Prieš tai daug metų jojau žirgais, lankau dabar sporto salę, popamokinių veiklų turiu šiek tiek. Dažnai mėgstu pajuokauti, bet stengiuosi su tuo susitvartyti, nes jau reikia išaugti iš to amžiaus.
Kaip manai, kur būsi po dešimties metų? Ką veiksi?
Šiaip dabar stipriai mąstau apie studijas tarptautinių santykių ir politikos institute. Galvoju apie tarptautinius santykius, domiuosi tolimaisiais rytais, tokiomis organizacijomis kaip Islamo valstybe, galvoju kažką apie darbą ambasadose, kur vyksta karas, tai Ukraina, galbūt Iranas, Pakistanas, Afganistanas, Irakas, bet kadangi tiek Irane, Afganistane, tačiau nėra išvardintose šalyse ambasadų Lietuvos, išskyrus Ukrainoje, tai nebent tektų bazuotis artimiausioje ambasadoje Turkijoje arba bandyti siekti kitų šalių ambasadose. Iš tikrųjų nežinau, niekada negalvoju taip toli, bet dabar yra tokios vizijos. Galvoju toliau domėtis Islamo valstybe ir ta rytietiška kultūra, nes tikrai įdomi kultūra, galima iš jų daug ko pasimokyti, labai įdomūs žmonės. Na, tikiuosi po dešimties metų būti kažkokioje ambasadoje.
Gal turi įsimintiniausią įvykį mokykloje apie kurį galėtum papasakoti?
Man kiekviena diena yra įsimintina, nes vis kažką padarai, dėl ko atsiminsi tai ir vaikams savo galėsi papasakoti. Aš iš tų žmonių, kur nesistengdamas papuola į įvykius, kurie yra gan įdomus. O gal įsimintiniausias įvykis, kai devintoje klasėje per rugsėjo 1-ąją, kai visi sakė priesaiką ant Jono Biliūno kapo, nušokau nuo tų bortų, bėgau miškais ir tiesiog pabėgau nuo priesaikos sakymo ir visos šventės. Dar prisiminu, kai Musteikienė mane gaudė po visą mokyklą, lenktyniavom, lakstėm po klasę, nes vėl gaudė. Tikriausiai buvau prisidirbęs, tik neatsimenu ką padariau (nusijuokia).
Kaip manai, į kurio vieno dalyko pamoką sugrįžtum jau pabaigęs mokyklą?
Tai be abejo, kad į istorijos pamoką, nes jos man yra įdomiausios mokykloje. Per daug nedėdamas pastangų, man ganėtinai sekasi istorijoje, tai istorija būtų toks dalykas, į kurį mielai sugrįžčiau.
Aplamai, ką tau reiškia Biliūnkė?
Tai mokykla, į kurią ateini būdamas paauglys, o išeini jau tvirta asmenybė. Šiaip atvykau į Biliūno mokyklą būdamas visiškai kitokio mąstymo, nesubrendęs labai stipriai, darydavau nesąmones. Buvau pagarsėjęs praeitos mokyklos, kad ateina pas jus problema, aišku devintoje klasėje buvau problema ir tikrai prisipažįstu (šypsosi). Galiu sakyt, kad mokykloje aš užaugau. Kai pradėjau mokytis, atsirado noras domėtis viskuo. Viskas prasidėjo nuo to, kad pradėjau mokytis istorijos, paskui sekė knygų skaitymas, knygų skaitymas subrandino mane jau galutinai, nors ne, mes niekada nesubręsim galutinai, visą gyvenimą mes bręsim kaip asmenybės, tačiau subrendau iki to taško, kad man pačiam tinka ir patinka. Mokykloje pradėjau domėtis politika, su kuo siesiu savo gyvenimą. Manau, mokykloje aš apsisprendžiau ko aš noriu iš savęs ir ko aš noriu iš gyvenimo.
Ar liūdna bus atsisveikinti su mokykla?
Dabar atrodo, kad ne, bet nežinau, kaip bus iš tiesų. Bet manau, kad būtent su Biliūnke bus liūdna atsisveikinti, nes čia faini mokytojai, į tave žiūri kaip į suaugusį žmogų. Tiesiai šviesiai, dabar nežinau, ar bus gaila palikti mokyklą, bet vėliau, manau, susiprasiu, kad mokykla buvo ta vieta, kur tikrai gera.
Kokie žmonės šioje gimnazijoje tave labiausiai motyvuoja?
Pirmu numeriu būtų Jūratė Musteikienė, nes mes pasišnekam, pajuokaujam, labai gerus santykius palaikome. Tada, galbūt, Pipirienė, nes ji kovoja su manim, sukčiaudavau dažnai per kontrolinius ir bandydavau nusirašynėti. Man ji galutinai įrodė, kad to daryti nereikia ir neverta, nes reikia parodyti ką tu žinai. Per mokytoja esu ganėtinai raštingas. (Po ilgų galvojimų, Dominykas prisiminė dar vieną žmogų).. va Direktore! Ji man sakė, kad aš esu vo( rodo iškeltus nykščius).
Ko palinkėtum ateinančiai dvyliktokų kartai?
Stiprybės, gero mokslo, nepasiduokit taip, kaip pasidaviau aš mokslo metų pradžioje. Palinkėčiau tik mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis. Kad ir galvojat, jog nereikia, kaip galvoju aš, bet kiekvienas mokslas yra reikalingas. Jei nežinote ko norite iš savęs gyvenime, tai pradėkite greičiau galvoti, realizuoti savo mintis bei svajones, nes jau 11 ir 12 klasėje tu turi būti jau pilnai apsisprendęs ko tu nori iš gyvenimo. Palinkėčiau stengtis visur vienodai ir dar kartą mokytis.
Dominyką kalbino Justina Paknytė
