Tęsiame rubriką „Dvyliktas Biliūnkalnio laiptelis“, kurioje šįkart ypatingas svečias – abiturientė Laura Vanagaitė. Manau, kad ne vienas mokinys yra matęs jos darbus kabančius pirmo aukšto fojė ar girdėjusius kaip ji dainuoja. Laurą kalbino Bernardas.
Labas, Laura! Trumpai papasakok apie save.
Labas, tai esu Laura, man 19-iolika. Einu į šią mokyklą ir daug fotografuoju, lankau muziką, tiksliau lankiau anksčiau (nusijuokia), su skudučiais grojame kartu, Bernardai, ir nežinau, mėgstu būt su draugais, savanoriaut ir panašiai.
Kaip manai ar liūdna bus atsisveikinti su mokykla?
Iš dalies taip ir iš dalies ne, nes norisi kažko naujo ir laukiu to naujo „ale“ etapo ir tuo pačiu tas visas, žinai (bando prisiminti žodį), ta mokyklos rutina ir žinojimas, kad ateisi į mokyklą ir susitiksi su draugais, žinai kur tau reikia eit ir ką daryt, tai dėl to ir liūdna iš dalies.
Na, jau mokaisi ketvirtus metus šioje mokykloje, taigi, koks įsimintiniausias įvykis mokykloje?
Šiaip buvo daug tokių, bet turbūt, pats įsimintiniausias, bent jau tas, kuris „šauna“ į galvą, tai yra, kai pamačiau pirmą kartą savo nuotrauką kabant parodoje, mokykloj. Buvo labai geras jausmas.
Ko labiausiai pasiilgsi mokykloje?
Tai greičiausiai draugų, nes vis tiek jie padaro tą mokyklą tokią gerą vietą sugrįžti. (Nusijuokia)
Koks žmogus mokykloje tave labiausiai motyvuoja, skatina judėti į priekį? Galbūt tai mokytoja ar draugė?
Motyvuoja? Šiaip turbūt, šiuo metu, labiausiai mane skatina judėt ir daryt kas man iš tikro patinka yra mano draugė Oksana. Ji visada būna ten, važiavo ir į Vilnių, ir į Kauną, kai mano nuotraukų parodos buvo ir tiesiog stumia mane daryti tai, ko aš nesitikėčiau, kad galėčiau padaryt.
Tai čia dabar kaip ir tavo motyvatorius?
Taip, dabartinis motyvatorius. (Nusijuokia)
Ko palinkėtum savo kuratorei bei visai mokyklos bendruomenei?
Palinkėčiau? (Galvoja)
Neringutei.
Neringutei, savo mylimiausiai kuratorei, kurią pažįstu tiek daug laiko, jau nuo „muzikalkės“ laikų, palinkėčiau neturėti tokių gerų (žinai) auklėtinių kaip mes. Faktas, kad mes patys geriausi. O mokyklai, tai neliūdėti, kad mes išeinam, nes geri vienuoliktokai ateina į mūsų vietą.
Kaip manai ar yra geriau susitelkti į vieną dalyką, ar išbandyti viską?
Uoj, kadangi aš pati esu tokia kur, žinai, visko reikia, visko noris, tai man atrodo, kad geriau viską išbandyti ir tada tikrai žinosi, ko nori, kaip sekasi ir panašiai.
Čia ką mokykla duoda, tą ir imi?
Taip aišku, ką mokykla duoda, tą imi ir išbandai, neatstumi galimybių.
Kokia mėgstamiausia pamoka, jei ne paslaptis?
Uoj pagalvosiu, ką aš čia mėgau. (Galvoja). Šiaip man visada patikdavo anglų pamokos, nes mokytoja labai „afigiena“, labai faina ir...
Kokia jei ne paslaptis?
Aušra Jurkėnienė. Visada priima, prieš pat egzaminą irgi. (Nusijuokia)
Tai jei sakyčiau mėgstamiausia mokytoja ar mokytojas, tai..
Jeigu jau kalbam apie tai, tai Aušra tikrai viena iš jų, tačiau yra nemažai mokytojų, kurie man tikrai svarbūs, pavyzdžiui, Daivutė Kuprionienė, Dalia Andriuškevičienė ir Dangyra Juodelienė.
Iš kokios pamokos galėtum išėjus trenkti durimis? Ar tau visos pamokos patiko?
Uoj ne. „Fuj“ matematika. (Nusijuokia). Visų skirtingų kabinetų, kuriuos turiu dabar, duris galėčiau trenkt.
Tai jau visus mokytojus beveik aplankei?
Ne, mokytojų tai ne. Taigi buvo Aušra Petkevičienė, dabar pavaduotoja. Nu tiesiog, matematika ne man. Gal kažkada anksčiau ir būdavo man, bet dabar tai su mielu noru trenkčiau duris ir išeičiau.
Iš matematikos?
Iš matematikos.
Ar klausai muzikos darydama namų darbus?
Taip ir tai yra labai blogai, nes pradedi dainuot, pradedi nesikoncentruot ir nukrypsta mintys, nueini kur nors, dar paguli, paklausai, pasėdi. Nieko nepadarai, žodžiu. Bet klausau kiekvieną vakarą.
O kokios muzikos klausai?
Kadangi dabar „Eurovizijos“ sezonas, tai „Eurovizijos“ (nusijuokia), bet šiaip pagrinde, nu tai rokas, alternatyva, "indie" tos visos grupės.
Galbūt jau žinai kur nori studijuoti? Ar nebijai studijų?
Uoj, jo. Nemėgstu šitų klausimų, nes visada reikia nuvilt žmones, kai pasakau, kad ne, dar nesugalvojau, ko noriu (juokiasi).
Bet vistiek jau žinai kur plius, minus?
Plius, minus. Nu tai aš turiu du variantus, arba menai, jeigu matematika nepasiseka išlaikyt, arba komunikacijos. O šiaip studijų nebijau, kaip tik laukiu, toks pasikeitimas, žinai.
To universitetinio gyvenimo gal?
Jo, irgi to tokio. Nu, irgi naujas etapas, nauji žmonės, nauja aplinka, įdomu.
Ar planuoji savo gyvenimą sieti su muzika ar kažkokiais menais kaip sakei?
Visai norėčiau, visai labai mielai, bet irgi čia toks pasisekimo reikalas, toks labiau, žinai, kartais atrodo, o jeigu „nepaeis“, tai ką tada daryt.
Kaip sakoma antras variantas kažkoks turėtų būt vistiek.
Nu turėtų būt, jo. Tai va dėlto ir galvoju dabar.
Kokioje darbo vietoje savęs visiškai neįsivaizduoji?
Ofise. Negalėčiau sėdėt visą dieną, žiūrėt į kompiuterio ekraną ir tiesiog nieko nedaryt. Man reikia prasilakstyt, pravaikščiot, judėt, kažką kūrybiškai daryt.
Ko norėtum išmokti ko dar nemoki? Ar kalbos ar kažkokio dalyko.
Jo, užsiminei apie kalbą, tai aš ilgai norėjau išmokt italų kalbą. Buvau pradėjus, bet čia buvo vasaros, žinai, trumpam ir nieko realiai nebepamenu.
O kodėl būtent italų?
Nežinau, man ta kultūra tokia labai faina atrodo ir šiaip šalis labai jėginė, nors nebuvau, bet norėčiau.
Gal kada ateis laikas ir aplankysi.
Taip. Dar buvau, žinai ką, įsinorėjus išmokt vienu momentu, tas „tap dance“, aš nežinau kaip lietuviškai, bet kur tipo kulnus daužo.
Čia kur buvo populiaru prieš kokius penkis metus gal?
Jo jo jo, tai žiauriai kietai, man taip jėgiškai atrodo, tai visai norėčiau.
Čia kaip pažiūri visi taip šoka ir galvoji kaip.
Jo jo jo, kaip stebuklas koks. (Juokiasi).
Koks klausimas tave labiausiai erzina?
Aaaa, taigi, kur stosi? (Juokiasi). Pats šlykščiausias klausimas.
Bet iš tikrųjų daug tavęs paklausia šito klausimo?
Uoj. Mano brolis atvažiuoja kiekvieną savaitgalį ir klausia to pačio klausimo, tai žinai. Tai čia šeima nori sužinot, ką darysiu ir panašiai.
Ko tikiesi po 10 metų? Jei prisimeni tai toks klausimas būdavo tikybos pamokoje.
Po dešimt metų tikiuosi, negalvoju kažko apie žinai, va čia gerai gyvensiu, turėsiu butą, turėsiu stabilų darbą, tiesiog, ko po dešimt metų noriu yra tai, kad nu bendraučiau su žmonėm, kurie man svarbūs, neturėčiau tų žmonių, kurie „ale“ „toxic“ yra, kurie blogi mano gyvenime ir norėčiau svarbiausia būti laiminga.
Ko palinkėtum būsimiems dvyliktokams? Kaip ką daryti, kaip su egzaminais elgtis, nes kaip žinome anglų jau praėjo.
Praėjo, praėjo. Svarbiausia yra nebijot tų egzaminų, nes vistiek jeigu jau eini į egzaminą, tai jau nei ten kažką pakeisi labai, nei ką. Tiesiog išsišiept kuo daugiau ir atidaryt tas duris, ir eit, ir pavaryt kaip gali.
Tai ką, ačiū, Laura.
Ačiū tau, Bernardai.
