Manau nesuklysiu pasakius, kad be šio interviu „Dvyliktame biliūnkalnio laiptelyje“ žiojėtų didžiulė praraja, tiesiog kloaka... Tad kalbiname pačią paslaptingiausią, nenuspėjamiausią, visiems gerai pažįstamą - nepažįstamąją Augustę Verbickaitę. Su prisiekusia „Liverpool‘io“ fane, Formulės 1 gerbėja ir žinove kalbamės Kamčiatkoje tik pasibaigus istorijos egzaminui, kuris Augustei buvo paskutinis.
Tai kaip jautiesi po egzaminų maratono? Ar galvoji apie rezultatus?
Man egzaminai nėra pats svarbiausias dalykas. Todėl į šį maratoną žiūriu ramiai. Negaliu pasakyti, kad puikiai sekėsi, bet kaip jau bus, taip ir bus. Jau nieko negaliu padaryti...
O jei galėtum?
Gal daugiau pasimokyčiau istoriją, (šypsosi) nes man įdomu. Ai, ir iš viso į egzaminus ėjau ne tik dėl to, kad reikia, bet kad įdomu.
Mokantis tau svarbu ne rezultatas, o pažinimo džiaugsmas?
Taip, būtent.
Jei kas nors tau lieptų nuspalvinti dvylikos mokyklinių metų etapą kokia nors spalva, kokia spalva tai būtų?
Oi, koks sunkus klausimas... ( trumpam susimąsto) Nei balta, nei juoda - pilka... (tikrai ir nesitikėjau nei rožinės, nei žydros). Na tokia švariai pilka, truputį su atspalviais. (juokiamės abi)
Ar manai, kad mokykloje žmogus gali sutikti geriausius draugus, su kuriais bendrystė tęsis visą gyvenimą? Ar Augustei egzistuoja sąvoka „geriausia draugė“?
Turiu draugių, su kuriomis bendrauju jau labai ilgai. Manau, tai išliks. Žinau, kad sutiksiu naujų man artimų žmonių. Bet aš taip pat labai mėgstu būti viena ir man patinka, kai niekas prie manęs nelenda (nutaiso labai augustišką žvilgsnį). O draugų neskirstau į gerus ar geriausius, tiesiog yra kai kurie artimesni, su kuriais galiu kalbėti atviriau.
Pribrendo reikalas pakalbėti apie futbolą. Iš kur tas pomėgis?
Turiu vyresnį brolį (akis sužybsi valiūkiškai ir labai šiltai). Jis žiūrėdavo futbolą, sirgo už tą komandą, o aš norėdama jam įtikti visada kartodavau – man patinka futbolas, man patinka ,,Liverpool‘is“... Ir sekiodavau jam iš paskos, sėdėdavau ir žiūrėdavau rungtynes, kol vieną dieną supratau, kad man iš tikrųjų įdomu, kad patinka.
Visa šeima sergat už tą pačią komandą?
Na, tėtis iš pradžių sirgo už kitą, bet mes su broliu jam įrodėm... O mama paprasčiausiai neturėjo pasirinkimo, kai mes visi trys palaikom vieną komandą.
Esi gyvas pavyzdys, kad mokiniai gali įkvėpti, pamokyti mokytojus. Iš tavęs sužinojau apie Hamiltoną...
(akis vėl žybsi) O, tai mano mėgstamiausias miuziklas, per jį aš išmokau JAV istoriją. O Hamiltonas - vienas iš Amerikos tėvų - įkūrėjų. Labai spalvinga, įdomi asmenybė. Tikras savo šalies patriotas. Mane labai žavi tokie žmonės.
Kažkada sakei, kad pagauni save mąstant angliškai. Ir žiūrint iš šalies esi pasaulio pilietė, labai kosmopolitiška. Ką tau reiškia patriotizmas, ar jis aktualus jaunam žmogui?
Manau, kad patriotizmas visiems bent jau turėtų būti aktualus. Man ši sąvoka reiškia tiesiog mylėti savo šalį, ja didžiuotis ir dėl jos stengtis. Visada kai galvodavau palikti Lietuvą ir kažkur išvykti po mokyklos, jausdavausi kalta, kadangi palieku savo šalį, kuri mane užaugino, bet man vienas žmogus pasakė, kad išvykti į užsienį ir ten garsinti savo šalies vardą tikrai nėra tėvynės išdavimas. Taigi dabar jaučiuosi ramiau, nes jeigu ir gyvensiu ne čia, vis tiek stengsiuosi dėl Lietuvos.
Esi šokėja. Ką tau reiškia šokis? Ar negaila išsiskirti su,, Saulašare“?
Oo, šokti aš labai mėgstu, (svajingai šypsosi) ,,Saulašarėje“ esu daugybę metų ir su tuo kolektyvu praleidžiu daug laiko - repeticijos, išvykos, koncertai. Kartais atrodo, kad su tais žmonėmis aš praleidžiu daugiau laiko, nei su namiškiais. Labai visų pasiilgsiu, ypač vadovės. Ji labai griežta, bet tiesi ir teisinga. Ir man tai patinka. Šis žmogus man davė labai daug.
O kaip atsiradai biliūnkės parlamente?
Kai buvau maža labai žavėjausi brolio laida - visi tokie protingi, veiklūs, tiek daug visko darė... Ir į mus, penktokus, dėmesį kreipdavo, pagarbiai elgėsi. Tada pasakiau sau - ,,ir aš ten būsiu“.
Aš manau, kad tai buvo biliūnkės aukso laikai, kai žmonės čia užaugdavo nuo pirmos klasės. Pritari?
Taip. Jaučiuosi, kad šitoj mokykloj užaugau, ją puikiai pažįstu, o dabar, atėjus į devintą klasę daugeliui dar reikia pratintis, žmonės jaučiasi nedrąsiai.
O dabar tradicinis, klausimas abiturientui, kuriuo kiekvieną galimą negyvai užknisti. Ką galvoji apie ateities planus?
Labai ačiū, kad paklausėt, ką galvoju apie ateitį, o ne kur stosiu. Dažniausiai visi klausia tik apie studijas, lyg tai būtų būtina. O aš pati, nors jau birželio mėnuo, dar tiksliai nežinau, ką darysiu, ir labai nesirūpinu. Man 18 metų, labai kvaila prašyti tokio jauno žmogaus jau žinoti, ką jis nori veikti visą gyvenimą.
Augustę kalbino mokytoja Jūratė Musteikienė
