Kodėl mane taip trikdo
Pirmasis lietus?
Abiturientams Rugsėjo 1-oji niekada nebuvo laukiamiausia diena metuose. Grįžę iš nerūpestingų vasaros atostogų turėsime kibti į darbus negailėdami jėgų ir pastangų, juk ne paslaptis, jog metų gale mūsų laukia egzaminai. Netgi pirmosios mokslo metų dienos rytas grasė žvarbiu vėju, palikdamas užnugaryje taip greitai prabėgusią vasarą.
Kai ruošiausi į mokyklą, nors ir žinojau, kad viskas bus kaip įprasta, viduje kažkas kėlė nerimą. Tikrai ne iššūkiai ir sunkumai, kurie manęs dar laukia. Turbūt tai buvo mintis, kad šie metai paskutiniai. Žodis „abiturientas“ man dar svetimas, neatrodo, jog save ir kitus galėčiau taip pavadinti. Keista - mes taip greit užaugom. Todėl stovėdama prie laimės žiburio mąsčiau, kad ši diena, kaip ir visos kitos šventės, mus pristabdo ir priverčia susimąstyti apie praėjusį laiką. Dvejopus abiturientui sukelia jausmus, turbūt, prisiminimai apie šį ilgai eitą kelią. Viskas atsibodę, pažįstama, norisi pabaigti viską kuo greičiau ir skubėti toliau per gyvenimą (o kas laukia ten?). Bet, kita vertus, gaila palikti klasės draugus, daug kuo padėjusius mokytojus, viską kas mus supa – juk paskui, per greitai išskubėjęs gali tapti nepritapėlis, o pabandęs grįžti - visiems svetimas.
Todėl linkiu abiturientams, neskubėti, viską ką geriausia galima išspausti iš šitų metų. Jie tokie vieninteliai ir tokie lemtingi.
Straipsnio autorė: Inga Juodelytė.
„Haiku“ autorius: Gražvydas Bartulis.
Nuotraukų autorė: Brigita Ramanauskaitė.
„Haiku“ autorius: Gražvydas Bartulis.
Nuotraukų autorė: Brigita Ramanauskaitė.
