Kristijonas Donelaitis, evangelikų liuteronų kunigas, Mažosios Lietuvos lietuvių grožinės literatūros pradininkas ir pirmosios lietuvių epinės poemos „Metai“ autorius, minėtame kūrinyje rašė: „Juk ir ponų vaikesčiai taip jau per subinę gauna,/ Kad jie, kaip kiti vaikai, į patalą meža.“ Taip rašytojas dar XVIII a. kėlė lygybės idėją, aiškindamas, jog visi vaikai – vienodi. Visi „durnai dūkinėdami“ visokių „niekniekių glūpų“ prasimano. O ar šiandien visi vaikai, na, gal jau ir ne visai vaikai yra vienodi? Jų pačių, bei pašalinių akimis – taip, juk jie visi „ susėdę,/ Kartais broliškai purvus krapštydami žiopso...“ – kaip vėlgi rašė K. Donelaitis. Mokiniai, vaikai, lyg ir tokiais pačiais švarkais vilkintys, iš tų pačių juokelių pasijuokiantys, netgi tais pačiais koridoriais vaikštantys bei tokius pačius mokslus kremtantys, tik galbūt kiek kitokiais tempais – juk tokia ir buvo akademinės klasės idėja, ar ne?
Anksčiau visi turėjo tokią pat galimybę kažkur išvykti, sudalyvauti susitikime ar paskaitoje. Na, jei būdavai kur gerai „įsisukęs“ tai „pablatu“ galėdavai ir į vyresnių renginį užeiti, tačiau tokių – tik vienetai, o ir tas įsisukimas būdavo sunkiai uždirbtas ir savo jėgomis užsitarnautas. Dabar yra akademiukai – iš pažiūros tokie patys, kaip ir kiti J. Biliūno gimnazijos moksleiviai (jie ir yra paprasti mokiniai, kurių pažymiai vienu metu buvo geresni už kitų, bet niekada nebuvo girdėti jų besigiriant ar kažkaip išsišokant), kuriuos visur „įsuka“ kažkas, esantis aukščiau už paprastą mokinį... Juos pamatysi tokiame renginyje, kur nepamatysi kito jų amžiaus moksleivio, jiems netgi jau numatyta šviesi ateitis – nestudijuos kokioj „profkėj“, o dar dešimtoje klasėje nuvykę į studijų parodą (juk tokių negėda mokyklai ir į Vilnių vežti), jie išsirinks mokslų ir karjeros kelią ir toliau laimingai gyvens su aukštesnių jėgų palaiminimu. Vyresniesiems vis sakė: „Dar anksti, va kitais metais tai tikrai išvažiuosit, padarysit, pabūsit...“, o štai pagaliau sulaukę tinkamo amžiaus, jie išgirdo kitus žodžius: „Labai norit – su tėvais važiuokit.“ arba „Ko tau ten važiuot? Vis tiek profkėj mokysies...“. Vieni paklausė patarimo ir greit susizgribo pajudinti tėvelius, kiti patikėjo jiems jau nulemta ateitim ir gavo panašų rezultatą – nusprendė mokslus, baigę gimnaziją, tęsti profesinėje mokykloje... Ech, kad būtų sužinoję pranašystę anksčiau, devintoje klasėje, ir sutaupę kelis metelius...
Mūsų gimnazijos nuostatose randame gimnazijos veiklos tikslus, kurių 19.1 punkte patvirtinta, jog vienas mokyklos tikslų yra: „Išugdyti kiekvienam mokiniui vertybines orientacijas, leidžiančias tapti doru, siekiančiu žinių, savarankišku, atsakingu, patriotiškai nusiteikusiu žmogumi, išlavinti dabartiniam gyvenimui svarbius jo komunikacinius gebėjimus, padėti įsisavinti žinių visuomenei būdingą informacinę kultūrą, užtikrinant valstybinės kalbos, užsienio kalbų ir gimtosios kalbos mokėjimą, informacinį raštingumą, taip pat šiuolaikinę socialinę kompetenciją ir gebėjimus savarankiškai kurti savo gyvenimą ir sveikai gyventi.“ Na, taip, jos ugdomos visiems, tik kai kuriems labiau... Mūsų nuostatos neparašytos ant dervuotos sienos baltomis raidėmis, kaip kad paršiuko Snieguoliaus priesakai D. Orvelo „Gyvulių ūkyje“, tačiau tikėtina, jog ir mūsiškiai kažkada elektroninėje erdvėje atrodys panašiai kaip „Visi gyvūnai lygūs, bet kai kurie gyvūnai lygesni už kitus.“ Kaip bebūtų – siekim savo tikslo - kilkim ir kelkim, tik abejomis rankomis vienodai - juk labai svarbu išlaikyti tolygias kūno proporcijas.
Iš trečio suolo