Suprantu, kad šitame mažame tekstuke turėčiau kalbėti apie Europos kalbų dieną ir kad šiemet „Biliunkės“ kalbų mylėtojai išsiruošė jos atšvęsti į Vilnių, bet tą jūs matote nuotraukose, o man labai patinka rašyt apie viską iš kito galo arba bent įsivaizduoti, kad taip rašau. Tądien Vilniuje tik vėl patvirtinau sau, jog reikia labai nedaug, kad nušviestum solidaus amžiaus graikų veidus malonia šypsena ar imtum plepėti su kukliais, bet labai geros širdies vengrais. Tačiau po kiekvieno tokio (trumpesnio ar ilgesnio) susitikimo imu save graužt, kad mano žinios taip ir užsibaigia tomis galvoje užsilikusiomis frazelėmis. Žinoma, tokiai debesų skaičiuotojai kaip aš negali būti jokio pasigailėjimo. Aš galiu kurti planus apie daugybę užsienio kabų, kurias kada nors išmoksiu, bet net dabar rimtai neprisėdu prie varliamušių prancūzų kalbos, nors turiu daugiau nei geras tam sąlygas. Be to, kaip ir visiems tokiems tinginiams būdinga, siaubingai pavydžiu visiems, kurie ima jautį už ragų ir, žiūrėk, palieka mokyklą pažaboję antrą, o kartais net ir trečią užsienio kalbą.
Nežinau, ką čia parašius pabaigai, atrodo, pasakiau ką norėjau. Dabar galėčiau pasižadėti per šią savaitę išmokti 10 naujų prancūziškų žodžių, bet man sekasi tik žadėti, o tesėjimas dažniausiai užtrunka...
Visiems gražios ir darbingos savaitės!
Autorius - Emilija Musteikytė
