Štai ir po ilgo karantino miego į interneto platybes ir facebooką grįžta JBG parlamentas su nauju Dvyliktu Biliūnkalnio laiptelio straipsniu! Ir šį kartą jūsų dėmesiui entuziastė mokyklos sportininkė bei slidininkė – Fausta Repečkaitė. Kokios nuotaikos vyrauja tavyje, kai liko tiek nebedaug laiko praleisti gimnazijoje?
Nuotaikos puikios, jeigu atvirai. Dėl egzaminų visiškai nesijaudinu, iš tikrųjų, net ir laukiu! Nesuprantu tų, kurie bijo ir visą laiką dejuoja, jog jie artėja. Įdomus reikalas ir tiek. Keista, jog jau paskutiniai metai, bet tuo pačiu ir smagu juk prasidės naujas gyvenime etapas.
Ar jau galvojai, ką norėtum veikti ateityje?
Prisiplanuoti galima visko daug, tik ne visada viskas einasi pagal planą. Džiaugiuosi, jog neklausei, kur stosiu, nes dar nesu tiksliai apsisprendusi. Man dar tik 18 metų, todėl manau, kvailoka prašyti tokio jauno žmogaus jau žinoti, ką jis veiks visą likusį gyvenimą.
Tuomet papasakok apie savo sportą: nuo kelių metų pradėjai slidinėti? Kas tave skatina siekti aukštumų? Ar stovyklos ir varžybos netrukdo tavo mokslams?
Oojjjjj, senokai jau... Nuo mažų dienų būdavau sportiška, dalyvaudavau rajoniniam krose ir kitose varžybėlėse. Kai buvau 4-okė, atėjo dabartinis mano treneris pas mus į klasę ir tiesiog pasiūlė ateiti išbandyti. Prigriebiau porą klasiokių ir nuvarėm pamėginti. Treneris buvo minėjęs, jog važinėja riedučiais, ką tuo metu su draugėmis darydavom kiekvieną dieną. Nuėjus ten iššoko akys ant kaktos, nes pamačiau ne tokio tipo riedučius, kokių tikėjausi. Po savaitės treneris išvežė į varžybas Rygoje. Sekėsi tragiškai, bet tęsiau toliau savo kelionę slidinėjime. Visu pirma, judėti pirmyn skatina pralaimėjimai ir noras įrodyti, kad gali šiek tiek geriau. Tačiau laimėjimai, griuvimai, nauji draugai taip pat skatina. Dėl mokyklos ir nuolatinių išvažiavimų didelių problemų tikrai neturiu. Mokytojai be proto daug prisideda prie to, labai dėkinga jiems dėl to, jog supranta, kad vien mokykla ir pažymiais gyvenimo tikrai nevesi. Žinoma, kai grįžtu iš pradžių „šikna padega“, bet su dideliu noru tikrai viskas įmanoma. Kad ir dabar, būnam Vokietijoje, nors skolų dar yra nemažai, bet vežuosi knygas į stovyklas, mokausi ten ir viską susitvarkau, nepaisant visų praleidimų.
Kokią įtaką tavo gyvenime padarė mokykla?
Teigiamą ir ne kitaip. Juk tai etapas, kuriame išmokstam visko. Pvz.: matematinių formulių, kurių gyvenime mums niekada neprireiks. Na, gal poros, bet tikrai ne tiek, kiek turim išmokti jų dabar. Šiaip, nėra man nei problemos atsikelt anksti, nei pasimokyt iki nakties, taip, kad all good. Patinka čia, bet jau norisi kažką ir tiksliau pasimokyti. Sugrįšiu čia tikrai, juk reikės aplankyt mokytojus, papliotkint apie visus reikalus ir panašiai.
Kas labiausiai motyvuoja mokykloje?
Sakyčiau, jog mokytojai, bet manau, kad pati sau kiekvieną kartą spiriu į užpakalį, jog nedaug beliko. Taip pat artėjantys egzaminai. Žinau, jog visi rezultatai priklauso tik nuo mano įdėtų pastangų į visą tai. O tai reiškia, jog, jeigu gerai išmoksiu, ką reikia, tuo aukštesni bus egzaminų balai.
O kaip apibūdintum patį mokyklos kolektyvą: mokytojus, darbuotojus ir mokinius?
Manau, kad kaip ir visuose darbo kolektyvuose yra ir tokių, ir tokių. Kai kurių, jeigu atvirai, nelabai norėčiau ateityje sutikti. O yra ir tokių, kuriems ir tikrai pamojuosiu pamačius kitoj gatvės pusėj. Reziumė: viskas yra gražu mūsų gimnazijoje, kuomet prireikia pagalbos - mokytojai visada pasiruošę padėti. Tačiau nepaisant to, galima taip pat atrasti įvairių trūkumų. Su mokiniais yra lygiai tokia pati situacija: yra ir tokių, ir tokių. Nepažįstu aš tų jaunesnių, bet iš šono pažiūrėjus turiu susidariusi nuomonę. O dvyliktokai tai visi yra jėga, ten minusų neatrasiu.
Kokie įvykiai iš gimnazijos gyvenimo tau labiausiai įstrigo į širdį?
Labai sunkus klausimas, pamąstysiu... Įsimintinų įvykių buvo ir gerų, ir blogų. Kaip ir visur. Vieni įsimintiniausių buvo robinzonų stovykla su mylima mokytoja Ina Gailiūniene. Taip pat skautų stovyklos su buvusia auklėtoja Daiva Kuprioniene ir, manau, krikštynos, kuomet galėjom pakankinti pirmokus.
O iš esmės, nebus liūdna palikt mokyklos?
Dabar atrodo, jog tikrai ne. Bet manau tai priklausys nuo to, kaip seksis studijuoti. Kaip ir minėjau, manau, sugrįšiu čia su džiaugsmu aplankyti mokytojų ir šiaip peržvelgti kaip vyksta reikaliukai.
Ko palinkėtum būsimiems dvyliktokams?
Jeigu kalbant apie mokslus - tai pradėkit ruoštis anksčiau egzaminams, nepalikit paskutinėms dienoms, o šiaip nestresuokit! Daug keliaukit, atraskit naujų pomėgių ir nešvaistykit laiko veltui.
O kaip padrąsintum būsimus gimnazistus pirmokus?
O pati labai bijojai čia ateiti? Juk nieko čia baisaus nėra. Visi šiltai priimami tiek iš mokinių pusės, tiek iš mokytojų. Nėra čia tokio šurmulio, kuris būdavo ankstesnėse mokyklose. Visi susikoncentravę į save – taip, kad galvą aukštyn ir pirmyn! O jeigu bėda - visada gali kreiptis į vyresnius žmones, kurie tau tikrai padės susitvarkyti su problema. Ir dar vienas patarimas - jeigu mėgstat nuotykius ir gerą kompaniją, tuomet būtinai užsirašykit į robinzonų ir skautų grupeles mokykloje. Smagiau nerasit!
Kalbino Luknė Gurskutė
*Intervių paimtas prieš karantiną*
*Straipsnį publikuoti be sutikimo griežtai draudžiama*