Sakoma, kad televizija, kinas - viena iš perspektyviausių informacijos perdavimo priemonių, ypač paveikianti žiūrovus, vartotojus. Moksliniai tyrimai rodo, kad daugiau nei dvi valandos, praleistos prie žydrųjų ekranų sukelia neigiamas emocijas, tad būtų nedora skatinti visuomenę leisti ilgus vakarus žiūrint televiziją, kuri, pasirodo, ugdo destruktyviai mąstančias asmenybes. Kadangi informacijos sklaida šiandieniniame pasaulyje tapo neišvengiama būtinybe, teks imtis kitų priemonių, padėsiančių skleisti naujienas. Laimei, yra internetas.
„Facebook“ - vienas populiariausių pasaulio socialinių tinklapių, kuris jungia milijonus žmonių. Naujienos čia sklinda greičiau nei gripo virusas žvarbų rudenį. Daug diskutuojama apie internetinių erdvių neigiamą poveikį visuomenei (pažeidžiamas privatumas, dažnos patyčios, plinta pop - globalinė kultūra), tačiau tenka pripažinti, kad būtent tokioje neformalioje, nemokamoje, plačiajai visuomenei prieinamoje erdvėje geriausiai reiškiasi jaunimo kūrybiškumas. Jei vyresniosios kartos menininkams, norintiems pasireikšti, tekdavo ieškoti patalpų, lėšų parodoms, tai šiandien kiekvienas gali nemokamai susikurti asmeninę internetinę galeriją, ten publikuoti savo kūrinius - nuotraukas, muziką, videofilmus, tekstus ir pan. O svarbiausia, kad kūrinius pamatyti gali kiekvienas interneto vartotojas, juk nereikės niekur važiuoti, pirkti bilietų, pakanka paspausti kelis mygtukus. Be to, internete išpopuliarėjusiam kūrėjui atsiveria nemažos galimybės - darbo pasiūlymai, kvietimai pasirodyti renginiuose ir pan. Jei kūrėją pripažino internetinė visuomenė, jis tapo žinomas, galima tikėti, kad realybėje surengus parodą, koncertą, žiūrovų susirinks daugiau nei į nežinomo menininko premjerą. Taigi, matyt, ne taip jau blogai „Facebook'e“ pasidalinti viena kita nuotrauka, savo piešiniu ar muzikiniu kūriniu, gali būti, kad būtent tai - pirmasis žingsnis į pripažinimą.
Manote, kad trumposios SMS žinutės darko lietuvių kalbą? "K vk?" (ką veiki?), "nk"(nieko) - tokie trumpiniai pavers Lietuvos jaunimą beraščiais? Galų gale, kaip galima iš 5 žodžių susikalbėti, kai ir tie netaisyklingai parašyti? Gerbiami lietuvių kalbos mylėtojai, nusiraminkite. Verčiau pagalvokite, koks šių dienų jaunimas kūrybingas, jei sugeba apsieiti su keliolika ženklų ir papasakoti ilgiausią istoriją. Galų gale, prisiminkite ankstyvuosius lietuvių literatūros šedevrus (Donelaičio „Metus“ ir pan), juose kalba taip pat dar nebuvo sunorminta, nevengta tarmybių, taigi, gali būti, kad dabartinius trumpinius po 50 metų ateities kartos laikys meninėmis priemonėmis arba vaizdinga kalba... Kas žino, kaip bus?
Kultūros žmonės turi būti išsilavinę. Jei ne eruditai, tai bent savo srities specialistai. Specialistus ugdo mokyklos, universitetai. Viskas prasideda nuo tradicinių pamokų, paskaitų, kur į jauno žmogaus galvelę bandoma sukimšti ne vienas, šiuolaikiškai tariant, „gigabaitas“ informacijos. Naujausi tyrimai atskleidė nemalonų faktą, kad mokymo būdas, kai mokytojas dėsto pamoką, yra mažiausiai efektyvus. Net motyvuotiems mokiniams, kurie tikrai domisi dėstomu dalyku, po teorinės paskaitos išlieka vos keliolika procentų informacijos. Geriausias būdas mokyti ir mokytis - darbas grupėse, kai mokiniai bendrauja, patys kaupia, atsirenka informaciją ir ją panaudoja. Norvegijos universitetai jau imasi švietimo reformų.
Visa tai ir dar daugybę įdomių, netikėtų faktų gimnazistams atskleidė Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, kuris teigia, kad žurnalistika - tobula profesija, nepaisant fakto, kad ji nepelninga, sunki, o pripažinimo žurnalistai, kaip ir dauguma kultūros žmonių, sulaukia tik po mirties. D.Radzevičius skatino jaunimą neriboti savęs, drąsiai imtis idėjų, pasakojo, koks iš tiesų yra žurnalistų darbas. Pasirodo, tikroji žurnalistika - ne tik populiarūs dienraščiai, interneto portalai, radijas ar televizija, skandalai ar politika, tai ir kultūra, kūryba, nuolatinis savęs bei pasaulio ieškojimas.
Susitikimą iniciavo gimnazijoje vykdomas projektas AKIM, kurio tikslas - supažindinti jaunimą su kūrybos ir kultūros procesu.
