Neterminuotas mokytojų streikas it koks politikų, profsąjungų ir pedagogų nervų karas – pilietiškumo pamoka mums visiems. Užduodanti klausimą – ar galima šiuo atveju likti neutraliu? Ar galima nepalaikyti ne vienos ,,barikadų“ pusės, o tik patyliukais stebėti – kuo viskas baigsis?Pasirodo, galima! Taip juk elgiasi ir pilietiškumo pamoką mokiniams (o gal ir visai visuomenei?) demonstruoja apie 90, o gal ir jau 95 procentai mokytojų. Tų, kurie skundžiasi, dejuoja, kritikuoja aktyviuosius, bet nėra nė karto bandę kaip tie pacientai iš knygos ,,Skrydis virš gegutės lizdo“ išsiveržti į laisvę… apginti savo orumą, savo teises. O Makmerfis pabandė. O profsąjungos bando.
Žinoma, daugelis supranta, kad algų pakėlimas 5 procentais visų švietimo problemų neišspręs. Bet pats faktas, kad pagaliau demokratiškai reikalaujama valdžios spręsti rimtas bėdas čia ir dabar, o ne po rinkimų, nuteikia optimistiškai, kad gal dar Lietuva neišsivaikščios… Nes ką gi tuomet tuščiose mokyklose veiktų mokytojai? Ar apie tai diskutuojama mokyklose, ar kalbama su mokiniais, su bendruomene? Įdomu, kiek iš 330 000 Lietuvos mokinių suvokia streiko tikslus, palaiko streikuojančius mokytojus? „Lietuvos švietimo sistemai reikia pokyčių iš pagrindų, o ne smulkių paviršinių pakeitimų“, – mano Lietuvos mokinių parlamento pirmininkė Indrė Pabijonavičiūtė.
Lietuvos mokinių parlamentas (LMP) jungia demokratiniuose rinkimuose proporcingai iš kiekvienos savivaldybės išrinktus 95 narius. Pasak lyderių, nuomonės dėl šio streiko tiek organizacijos viduje, tiek su Lietuvos moksleivių sąjunga (LMS) bei kitomis mokinių organizacijomis iš esmės sutampa. LMP pirmininkė, Telšių Žemaitės gimnazijos mokinių prezidentė Indrė Pabijonavičiūtė mano, kad streiko organizatorių reikalavimai neišspręs esminių švietimo problemų. „Kai kurie mokytojai teigia nutraukę streiką dėl spaudimo iš mokinių tėvų, kai kurie teigia eisiantys iki galo, kol bus patenkinti vienašaliai mokytojų reikalavimai, – tvirtina mokinė. – Tačiau yra mokytojų, nepalaikančių streiko ir norinčių kuo greičiau grįžti į normalų mokymo ir mokymosi ritmą. Dalis mokinių, ypač jaunesniųjų klasių, streiku patenkinti – laiko tai atostogomis, atsipučia. Tačiau vyresniųjų klasių mokiniai dėl streiko sunerimę, nepatenkinti, nes praranda pamokas labai svarbiu gyvenimo tarpsniu.“
Jurgita Jurevičienė: Ar Lietuvos mokinių parlamentas palaiko mokytojų streiką iš esmės? Ar ši situacija kelia mokiniams nepatogumų?
Indrė Pabijonavičiūtė: Pats streikas savaime neduoda naujų problemos sprendimo būdų, tik sudaro spaudimą dangstyti pasekmes ir kamšyti Lietuvos švietimo finansavimo skyles, šiuo atveju – žemų mokytojų atlyginimų, nepaliečiant problemos šaknų. Streikas labai nelaiku – dabar mokymasis aukščiausiame intensyvumo taške, tad tai neišėjo į naudą, ypač abiturientams, kuriems paskutiniai metai mokykloje tik kartą gyvenime, o ir kiekviena pamoka aukso vertės – vyksta programų kartojimas. Mokiniai, nuo mažens pratinami prie ne pačių sukurtos mokymosi sistemos, pagrįstos nuolatiniu spaudimu, o ne motyvacija iš paties mokinio, sunkiai geba staigiai reaguoti į nors ir trumpalaikes permainas, todėl realiai streiko dienos – prarastos mokinių dienos.
Manome, kad problemos turėtų būti sprendžiamos diplomatiškai, ieškant kompromiso, o ne grasinant streikuoti tol, kol bus patenkinti vienašaliai reikalavimai.
J.J.: Ar reikalavimai dėl algų, kontaktinių valandų, pensinio amžiaus mokytojų kompensacijų bei mokinių skaičiaus klasėse mažinimo jums atrodo vienašaliai?
Kad tai svarbu – sutinkame, visgi darbo užmokestis yra vienas pagrindinių darbo motyvų. Tačiau šios problemos antrinės ir skiriant papildomas reikalaujamas lėšas nebus išspręstos esminės finansavimo problemos. Mes nesuvokiame dažnai pasitaikančio neūkiškumo skiriant lėšas mokykloms: netrūksta atvejų, kai mažų gyvenviečių mokyklos pilnai ar iš dalies renovuojamos, tam skiriama daug pinigų, o po metų kitų mokykla uždaroma ir lieka tuščia. Todėl manome, jog reikėtų investuoti ne į pastatus, o į ugdymą: būtų galima vežioti mokinius į didesnes galimybes atveriančias seniūnijų ar rajono centrų mokyklas, ar rinktis nuotolinį ugdymą.
Be abejo, Lietuvos švietimo sistema, nekalbant apie finansų sritį, turi ir kitų spragų – ji pasenusi, neatitinkanti šiandienos poreikių. Kelia abejonių susidarantis paradoksas, kuomet bene kiekvienas jaunas žmogus suvokia, jog tuščias faktų ar šablonų kalimas į galvą neišugdo asmenybės, ir egzaminas iš esmės nieko daugiau, nei kiek per 12 metų jų sukaupėme, neparodo…Tačiau visas 12-os metų mokymas sukoncentruotas būtent į egzaminus. Iš čia išplaukia ir kita problema: kai kurie mokiniai tiesiog plaukia pasroviui ir neišsiugdo gebėjimo disciplinuotis savarankiškai, kai kurie – suvokia, jog šiandien svarbiausia žmogiškosios kompetencijos, tačiau mokykloje jos neugdomos ar ugdomos minimaliai. Taigi mokinys susiduria su dviem problemomis: mokykloje jis negauna reikiamo ugdymo, todėl ieško alternatyvų (už mokyklos skaitomos lekcijos, mokymai, seminarai; veikla organizacijose; savanorystė; praktika), kurių neužtikrina, nors iš esmės galėtų, mokykla, ir todėl tampa labai sunku suderinti privalomąjį pseudomokymąsi (faktų ir šablonų kalimą į galvą siekiant išlaikyti egzaminus) mokykloje.
Akivaizdus pavyzdys, kaip Švietimo ir mokslo ministerijos sprendimai prasilenkia su realybe, kurią pati formuoja, yra privalomas matematikos egzaminas ir matematikos dalyko programa. Privalomas matematikos egzaminas turėtų moksleivius skatinti mokytis matematikos ir taip lavinti loginį mąstymą, tačiau peržvelgus matematikos programą matyti, jog ji visa pritaikyta fizikos išplėstiniam kursui, o kalbant apie loginį mąstymą, tai programa ne jį lavina, bet, norint sėkmingai pereiti kursą, jį jau reikia iš kažkur turėti. Susidaro įspūdis, jog priimantiems sprendimus, kurie pajėgūs problemas spręsti tik butaforiškai, patiems reikėtų gero logikos (ne dabartinio matematikos) kurso. Apibendrintai: Lietuvos švietimo sistemai reikia pokyčių iš pagrindų, o ne smulkių paviršinių pakeitimų.
J.J.: Ar Jūsų nuomone, mokinių organizacijos gali prisidėti prie mokytojų streikų?
Palaikyti galėtų. Tačiau dabartiniu atveju, tiek vienos, tiek kitos Lietuvos mokinių organizacijos nuomone iškelti reikalavimai sprendžia antrines problemas, tad neatrodo logiška prisidėti prie streiko. Apskritai streikas yra ugdymo proceso nutraukimas, todėl ar galėtų apskritai, priklauso nuo daugybės niuansų.
J.J.: Ar Jūsų mokyklos – Telšių Žemaitės gimnazijos mokytojai streikuoja?
Taip, mokytojai streikuoja jau savaitę – laisvų dienų ir pamokų metu. Buvo surastas toks sprendimo būdas, siekiant nepasitraukti iš streiko, bet tęsti ugdymą. Rengė konsultacijas, konsultavo naudodamiesi elektroniniu dienynu, socialiniais tinklais. Gimnazijos moksleiviai teigiamai vertina tokią mokytojų poziciją, tai parodo, jog vis dėlto mūsų gimnazijos pedagogams svarbiausia geri mokinių mokymosi rezultatai. Vien už streiko nutraukimą mokytojams būtų verta kelti algą, kadangi jie taip parodo atsidavimą savo darbui ir aukščiausia vertybe laiko mokinio ugdymą.
J.J.: Kokios streiko baigties norėtumėte? Ar manote, pedagogai gali eiti iki galo, nebūdami visai vieningi?
Norėtume, kad būtų surastas kompromisas. O po streiko imamasi mokyklų tinklo pertvarkų, mažinant mokyklų skaičių ir kitų būtinų švietimo finansų pakeitimų. Kad eis iki galo, nesinori tikėti.
J.J.: Ačiū.
Šaltinis: http://www.mokykloslangas.lt/787-2/