„Kompiuteriu pradėjau piešti gal prieš du ar tris metus. Iš pradžių nebuvo taip lengva, nes paprastas figūras lengviau pavaizduoti su pieštuku, o ne planšetės „plunksna“. Vėliau pripratau prie skaitmeninio meno ir dabar daug dažniau piešiu žiūrėdama į ekraną nei į lapą. Įvairios programos tau gali suteikti daugiau galimybių, tik aišku, reikia mokėti jomis naudotis. Vienas dalykas, kuris turbūt ir lėmė mano pasirinkimą tarp tradicinės ir skaitmeninės medijos yra tai, kad piešiant kompiuteriu daug lengviau pataisyti klaidas. Nereikia bijoti, kad trintukas sugadins popieriaus lapą ar kad prikrausi tokį didelį dažų sluoksnį, jog namą iš jo paskui galėsi statyti. Tačiau kadangi žinau, kad galiu kūrinį pataisyti ir pagerinti, praleidžiu prie jo daugiau laiko, nei įprasta. Taigi negaliu sakyti, jog piešti kompiuteriu yra lengviau. Labai bijojau, kad kažkas gali pamanyti, kad visą darbą jis padaro už tave, bet turbūt nei vienas, kuris su informacinėm technologijom yra susipažinęs taip nesakytų.“ – pasakojo gimnazistė.
O kūrinio įdėja Rimantė apibūdina trumpai ir aiškiai:
„Norėjau pavaizduoti žmogų kuris mąsto. Norėjau parodyti jo mintis, jausmus, svajones ir idėjas.“
Rimantė - šiltas, paprastas ir labai nuoširdus žmogus. Net negaliu pasakyti kada paskutinį kartą mačiau ją susiraukusią ar piktą. Kartais pagalvoju, kad Rimantė nemoka pykti ar liūdėti.
Šis darbas atskeidžia kitą merginos pusę – palaptinga, tokią kurią geriausiai pažįsta ji pati.
