Gruodžio 6 d. „1 kūrinio galerijoje“ Julija Musteikytė pristatė savo darbą. Tai šiltas, jaukus akriliniais dažais ant drobės tapytas paveikslas. Julija prisipažįsta, kad iš pradžių galvojo kurti kažką visiškai priešingo galutiniam rezultatui. Pirmoji idėja buvo labai chaotiška, dinamiška - atspindinti jos tuo metu vyravusią nuotaiką. Vėliau, tokiom emocijom nuslūgus, Julija nusprendė kurti kažką ramaus. Mintis kilo perskaičius Antano A. Janyno eilėraštį „Žygurdo Vilko kapas miške“.
„Kada miriau aš nežinau to net gyvieji
nepamena - ant kapo skruzdėlynas
nauji kirtimai jaunas avietynas
kurį vaikiūkštis smalsiai tyrinėja
kas sakė kad numirusiajam laikas
sustoja - tik kitaip jis srūva
vienodai krito snaigės dygo daigas
tau taip atrodė bet ar taip ir buvo
virš mano kapo šaižiai kėkštas klykaus
nors nieko šiandien žemėj neįvyko
nudžiuvo medis numirė kirtėjas
kaip keista kad tuose dalykuos
kur vakar tūkstantį prasmių regėjau
dabar viena vienintelė belikus“
(Norėčiau perspėti, kad sintaksė, kuria matote šiame sonete yra originali rašytojo ir nei Julija, nei straipsnio autorė jos nekeitė.)
Paklausta apie dvi šviesas kūrinio fone, Julija atsiliepia sakydama „Labai laukiu saulės ir pavasario“. Kadangi artėja atostogos, o jūs gal dar nespėjote pasisveikinti su ilgesingu vilku, eidami pro trečio aukšto fojė, sustokite prie Julijos darbo.